Cafe de Flore (2011)

Ar įsivaizduojate, kaip ateinate pasveikinti buvusį vyrą į jo vestuves? Nebent Prancūzijoje! Lietuvoje tik Nataliją Bunkę galėčiau įvardyti kaip novatoriškų santykių šauklę-  tūsina ne tik su eksais, bet ir jų antrosiomis pusėmis. Bet tokių išsišokėlių  nedaug, mūsų širdys nėra atlapos svetimai laimei. Prieš akis- sena kaip pasaulis istorija- vyras pabėga pas jaunesnę, gražesnę. Griūva soulmeitų mitas, kuriuo jie abu tikėjo. Pažįstami nuo paauglystės, jie manė, kad bus kartu amžinai, koks naivumas... Žmona gyvena neigime- tai fazė, jis grįš. Pažiūrėjus į audringą sekso akrobatiką- atsigauk, moteriške, negrįš. Vyras gražus, lengvai gali suprasti, kaip jai abidna. Greta rutuliuojasi skaudžiai  buitiška, sunkaus gyvenimo juosta, tiesa, keliasdešimt metų atgal. Vieniša motina augina dauniuką, atiduoda visas jėgas, kad sūnus gyventų kaip pilnavertis berniukas. Bet kai klasėje pasirodo Dauno sindromą turinti mergaitė, kyla keblumų jų sustyguotame, šiaip jau vienišame egzistavime. Abi istorijos rišasi netikėtu būdu. Susimąstai- kaip smarkiai moterys kabinasi į vyrą, kvaišinasi romantikos dozėm- sielos dvyniai, kurgi ne.

System Crasher (2019)

Kaip vaikas sugeba parodyti tokį aktorinį meistriškumą??? Nesu mačius nieko panašaus, lyg žiūrėtum dokumentiką. Tikiuosi, aktorė išties vaidino, o pati neserga, nes Dieve, vietom buvo klaiku žiūrėti. Devynmetė Benni yra socialinių darbuotojų siaubas- jos atsisako visi globėjai, o prieglaudose mergaitė ilgai neišbūna. Nesutaria su auklėtojais ir vaikais,  ištinka įtūžio priepuoliai, ji baisiai keikiasi, mušasi, spjaudosi, nuolat pabėga. Prošvaistė žybteli, kai Benni ima globoti Micha, socialinis pedagogas, pats turintis pykčio valdymo problemų, būtent tai juos suartina. Žinoma, neilgam, emocinis prisirišimas dar labiau pablogina reikalus. Ar Benni tokia gimė, ar čia ankstyvos traumos pasekmė, kažkokia istorija su suterštais pampersais... Motina kratosi sunkaus vaiko, o šis veržiasi tik pas ją, širdis plyšta žiūrint. Veikėja nėra psichopatė,- skiria gera nuo bloga, nežaloja gyvūnų, netgi guodžia verkiančią socialinę, kai ši palūžta, matydama, kad jos pastangos padėti Benni- bergždžios. Nejaugi nėra išeities? Panašu į šizofreniją, bet niekas vaikui negali padėti-  psihiatrai, mokytojai, soc. pedagogai ir kt. nuvilia. Kaip taip gali būti? Negi negalima vaistų į maistą įmaišyti ar pan? Psichinės  ligos skausmas persidavė ir man, įstrigo kaip ašaka gerklėj, ilgai kosėsiu kraujais. Ir tai rašau aš, kuriai vaikai net nepatinka, pyzdiec, ištežau. Bet nesigėdiju šįkart. 

Sister (2019)

Niekada nesupratau vaikų  polinkio meluoti, juk melo kojos trumpos, jis tikras neūžauga! . Kai buvau trečioj ar ketvirtoj klasėj, turėjau moksladraugę, kuri triesdavo miltais lyg užsukta. Vėliau įstojo į režisūrą, tad laki vaizduotė, panašu, tiesiog plasnojo savojo tikslo link. Asmeniškai, mane po šiai dienai meluojant, apima nesveikas juokas, imu žvengti, ir baigiasi pasakaitės nė neprasidėję. Vienintelė išimtis, kai melo dėka išvengi ko nors šūdino, pvz. atsikratai papildomo darbo, kurį nori užkrauti ir pan, prisikabina koks dūhas o tu sakai aš lesbietė, kvaily, ir pan. - sorry, šiose situacijose visos priemonės geros, susikaupi, ir davai, nėr čia ko, svolačiai, abjūzinti. Herojė Rajna meluoja iš nuobodulio. Kartu su seserim ir motina jos dirba purviną darbą- kasa molį, o tada lipdo mažmožius turistams. Norėdama prasiblaškyti, pabėgti (?) nuo nykios kasdienybės, paauglė kuria liūdnas pasakėles apie savo gyvenimą, kad išpeštų daugiau pinigo. Deja, vienąkart ji persistengia. Atsimenu, norėjau pamatyti šį filmą "Kino pavasaryje", bet jis neįvyko, pinigus grąžino. Ne šedevras, taigi,  bet turi potencialo. Nuolat jautėsi įtampa, į kokią peklą Rajna galų gale save įklampins. Sąžinė galiausiai pabunda ir jos piktoj širdy, bet kaip atitaisyti padarytą žalą? Pabaigoje režisierė, rodos, susipainiojo, ką visgi norėjo savo filmu pasakyti- dramatiška akistata su motina man pasirodė bereikalinga,- kam įvardyti benkartui, kad jis benkartas, kai jis seniai tą žino? Lyg bandymas pateisinti, bet aš tarstelėčiau "bybį dėjau, geriau būčiau apsiėjus be šios muilo operos meilės triedalo, varom lipdyt".

Safe (1995)

Namų šeimininkė Kerol dienas leidžia aerobikoje, tuščiai plepėdama su draugėm, laikydamsi absurdiškų dietų ir užsakinėdama baldus namų interjerui. Ji- turtingo vyro antroji žmona, tai visos jos pareigos.

Nelabai prasminga? Bet kuri nenorėtų 100proc. skirti sau, kai visu namų ruošos darbus atlieka samdyta darbuotoja iš Pietų? Merginos, jau tik nefeministinam dabar, nepatikėsiu vistiek. Tuo labiau, kad iš vyro Kerol nesulaukia psichologinio smurto, kurį taip mėgsta išlaikytojai- "viskas čia mano" mojuoja jie pirštu prieš nosį agresyviai arba menkina tave draugų akivaizdoje. Tiesa, iš jos pageidaujama, kad sėdėtų visa graži per vakarienes ir juoktųsi iš paikų pokštų, bet čia nieko sudėtingo, ar ne? Tačiau vieną dieną važiuodama automobiliu, Kerol užklumpa smarkus kosulio priepuolis. Prasideda keistos alerginės reakcijos, bet daktarai nieko neranda. Siūloma net kreiptis į psichiatrą. Įdomu sekti vyro reakciją. Jis kaip išleistas balionas, flegmatiško būdo, žmogus be savybių. Bet iki pat pabaigos palaiko sutuoktinę, net pastarajai leidusis į nupušėlių stovyklą. Medicininės ligos priežastys lieka neaiškios, tiesiog kūnas priešinasi aplinkai... irdamas. Kai užgniauži protą, nuslopini prasmės klausimus galvoje, jis lieka vienintelis parodyti, kad kažkas negerai. Paprastai imamasi depresijos temos, bet ji nuvalkiota, todėl šio filmo akivaizdus kūniškas manifestas toks ypatingas. Julliane Moore nudirba titanišką darbą. Trapi tuštutė, beprasmiškai leidžianti dienas, taip ir nepelno žiūrovo nepasitenkinimo, stebuklinga! Priešingai, mums gaila jos. Niūrūs muzikos tonai hipnotizuoja, suvoki, kad per 2 valandas nepamatei nieko ryškaus, atrakcingo, bet žiūrėjai įsitempęs, sulaikęs kvapą. Nuostabi patirtis.

Another Round (2020)

Tvirta, patikima šaka, norint išlipti iš siaubo filmų pelkės, į kurią buvau įpuolusi. Pastebėjau, kad per 2020-2021 metus siaubekus rydavau dešimtimis, jie rikiavosi vienas paskui kitą nenutrūkstama eile, su vos keliais "kitokio kino" intarpais, bet po to vėl grįždavau prie kraują stingdančios medžiagos. Ačiū tau, Corona. Aišku, truputį didžiuojuosi savimi, kad teikiu pirmenybę ne main-stream produkcijai, mėgstu iškasti retenybes, ieškojimas man- didelis malonumas. Taigi, keisdama kursą, ėmiausi patikrinto produkto- 2020-aisiais "Oskarą" geriausio užsienio filmo kategorijoje pelniusio "Another Round". Nuo pat pradžių didžiai nustebino žanras- čia komedija?! Mano emocijos bangavo tik diapazone nuo "baisu" iki "liūdna". Bet skandinavai visada pasižymėjo savitu stiliumi, festivaliuose renkantis Danijos, Švedijos, Norvegijos, Suomijos filmus niekada neteko nusivilti. Keturi mokytojai, kolegos, nutaria imtis eksperimento. Kasdien palaikyti atitinkamą promilių rodmenį kraujyje- taip sakant, vis pasipildyti alkoholio atsargas. Aišku,jie ne iš gero gyvenimo griebiasi tokių šokiruojančių veiksmų. Vienam šeimyninė laimė kažkur paklydo, o mokinių akyse neturi autoriteto, kitą pjauna namų buitis su trim mažyliais, trečias bijo mirti vienas, o ketvirtas išvis nesuprasi- vienišius kūno kultūros mokytojas, kuriam nėra ką prarasti. Iš pradžių  herojai  laikosi nusistatytų taisyklių, nepersistengia kliukindami stiklinę, bet greitai reikia vis didesnių dozių "ant drąsos", o iš paskos seka priklausomybė. Kas liūdniausia, pradžioje situacija pagerėja- tiek darbe, tiek asmeninėje erdvėje. Nes alkoholis turi vieną nenuneigiamą pliusą- žmogus atsipalaiduoja. O kartais nieko daugiau ir nereikia, kad reikalai imtų klotis kaip iš pypkės. Čia ir slypi tragizmas- kokie susikaustę, įvaryti į kampą, desperatiški jaučiasi žmonės, kad nėra kitų, vienodai patikimų, bet nežalingų priemonių. 

Dust Devil (1992)

Moteris, bėganti nuo smurtaujančio sutuoktinio, paima pavežėti paslaptingą pakeleivį. Gražus vyras, kaip čia pravažiuosi pro šalį? Negali jos kaltinti, Robert John Burke skleidžiama seksualumo ir pavojaus aura yra įviliojusi ne vieną musę į tinklą. Pasakotojas už kadro mus supažindina su kelių demonu, tykojančiu vienišų, niekam nereikalingų žmonių, Afrikos folkloras, juodoji magija ir t.t. Mane nelengva pašiurpinti, bet ritualas atokiame name padengė kūną žąsies odą- vienišų žmonių medžioklė, jų  beviltiška būklė, žmogaus pažeidžiamumas, gyvenimo trapumas nudiegė širdį. Senas detektyvas seka keliu, nusėtu aukomis, išsiaiškinti tiesą bus jo gulbės giesmė. Miestelis merdi, darbovietę palieka paskutinis aukštesnes pareigas užimantis pareigūnas, tad viskas jau tik jo vieno rankose. Kas skaito mano tinklaraštį, žino, kad man patinka dykumų peizažai, smėlis, oras, raibuliuojantis nuo karščio,- visko čia apstu. Atmosfera- be priekaišto, užkliuvo tik juokingas make-up'as, kai demonas akimirkai praranda žmogišką pavidalą, ak, bet filmui veik 30metų, stebėtina, kaip stipriai išpildyta visa kita.

Severance (2006)

Visada pavydėjau ofisiniams darbuotojams, pirmiausia jų grafiko 8-17.00, laisvų šventinių dienų ir savaitgalių, žavėjo firmos organizuojami vakarėliai. Bet pažiūrėjus Severance, pagalvojau- visgi  team building looks like a  shitty thing! Ne todėl, kad autobusas nukrypo nuo kurso ir darbuotojai paklydo atšiauriame Vengrijos miške. Pamiršau faktą, kad bendradarbių nepasirinksi, ir pavojaus akivaizdoje tavo gyvybė priklauso nuo haliucinogenų vartotojo,  komandos vadovo su nuliniais lyderystės įgūdžiais, žaidimų fanatiko ir t.t. Ironijos kupinas tasai team buildingas, chebra nepajėgi susivienyti, idant ištrūktų iš pamišėlių apsupties. Juodo humoro sočiai, tai pagrindinis patiekalo prieskonis, suteikiantis pikantiškumo ir noro krizenti į kumštį. Kaip jau supratote, čia išlikimo slasheris, kur vargšeliai ofiso darbuotojai skerdžiami lyg paršeliai. Pagalvojus apie savo šansus, palikčiau  saviškius nedelsiant, vos suuodus, kas per situacija Kaip rodo filmo fabula, toli nenubėgčiau, bet išvengčiau snarglių, myžimo į batą, bobiško verkšlenimo. Man tinka :D