The Devil All the Time (2020)

Imu Robert Pattison, nes nežinau, nuo ko pradėti, emocijos net konkuliuoja! Antras aktorius, po Jeremy Irons, į kurį pasidarė koktu žiūrėti dėl ekrane atlikto personažo. Pasibjaurėjimas, kylantis dėl sukurto vaidmens įtaigumo, girtinas dalykas, nuostabu, kaip jis atsispyrė nuo tos vampyriškos nesąmonės. Filme daug atstumiančių, iki pašaknių sugedusių herojų, bet pastorius žygiuoja smarkiai išsiveržęs į priekį. Vakarų Virdžinijoje ir pietų Ohajuje, persikryžiuoja kelių nepažįstamųjų likimai, vienijantis bruožas- smurtas ir iškreiptos religinės perspektyvos. Viskas prasideda iškart po II Pasaulinio karo, sukrėstas jaunas kareivis Vilardas niekada negalės išmesti iš galvos ant kryžiaus pakabinto kūno.  Jis sutinka žavią merginą, veda, susilaukia sūnaus. Bet šeimą prislegia nepagydoma liga ir atsinaujina potrauminio šoko pasekmės. Serijinių žudikų pora ima tranzuojančius pakeleivius, kas nutinka vėliau, matyti juodai baltose polaroiduose. Religinis fanatikas Rėjus nuolat savo kailiu mėgina Dievo malonę, kol prisieina iki drąstiškų išmėginimų. Tada jau minėtasis Pattisono pastorius, besielgiantis begėdiškai šlykščiai, ir susitepęs šerifas, besistengiantis laimėti rinkimus ir slepiantis savo juodą praeitį. Žiūrint į vykstančias baisybes, atrodo, kad Dievo apskritai nėra, bažnyčia- kažkoks piktas pokštas, nes Blogis visur, kur bepasisuksi. Filmo centre- Arvinas, nuo mažens persekiojamas tragedijų, iš paskutiniųjų besistengiantis apginti mylimus žmones ir taip pat panyrantis į smurto pasaulį. Įtampos kupinos 2valandos su viršum, stebint moralinio supuvimo varžybas, kol kas geriausias matytas 2020-ųjų filmas (ir čia Netflix!)

Heavy Trip (2019)

Kiek teigiamų emocijų patyriau žiūrint apie suomių metalistų nuotykius. Ech, esu sentimentalus žmogus, metalistai tarsi paimti iš mano mėgiamo klubo "Lemmy"- kūdi, laumių plaukais, kuriuos šėtoniškai krato burbuliuodami į mikrofoną. Mano sprandas silpnas, vieną vienintelį kartą pasisklaidžiau, ir ryte po festivalio vos galvą atplėšiau nuo žemės :D  Bet man labai patinka nevaržoma jų energija! Jaunuoliai drebina rūsio sienas gaivališka muzika, kuri apibūdinama taip: symphonic post- apocalyptic reindeer- grinding Christ- abusing extreme war pagan Fennoscandian metal. Tiksliai pasakyta? :D Bet chebra  pasvajoja ir apie didesnę sceną. Kaime, aišku,  iš jų šaiposi ir už rimtą nepriima. Bet štai pasitaiko galimybė sugroti festivalyje Norvegijoje, ir čionykščiai sąla iš pasididžiavimo. Grupė džiūgauja- nebereiks triūsti briedžių mėsinėje ir šluostyti užpakalių bahadelnioje. Bet prasideda nesusipratimai ir tragiškos kliūtys, pakeliui į svajones reiks peršokt duobes :D Humoras savotiškas, net makabriškas, nenoriu atskleisti kortų, pasakysiu tik tiek, kad pabaigoje laukia įsimintinas "stage-diving".

Good Bye, Lenin! (2003)

Filmo pavadinimą pirmąkart išgirdau, kai prieš trylika-keturiolika metų gavau Kalėdoms žinyną "1001 filmas, kurį privalai pamatyti per savo gyvenimą". Kruopščiai jį išstudijavau, bet tada dar kračiausi europietiškos produkcijos. Tuo metu ją akimis rijo ir egzaltuotai komentuodavo kaprizingi intelektualai, nuo kurių man darydavosi bloga (tebesidaro). Todėl palyginus vėlai ėmiau dairytis į savo žemyno kultūrinius pasiekimus, žioji didelėsspragos. Iš kitos pusės, peno dar ilgai nepristigsiu, tad ne bėda. Berlyne teko lankytis tris kartus, ypatinga miesto istorija po IIpasaulinio  karo- beveik negirdėta, todėl prieš žiūrint teko išklausyti supaprastintą padalytos Vokietijos, sienos griuvimo ir t.t. variantą. Politinės machinacijos smarkiai paveikė pagrindinio herojaus šeimą, tėvas pasitraukė į Vakarus su meiluže, motina atsigulė į psichiatrinę. Atsigavusi ji tapo uolia socialiste, šis momentas man neaiškus. Jei VDR situacija šūdina- o tai liudija policos represijos žmonių atžvilgiu, komendanto valanda, visokie spaudos draudimai; tai jeigu ji prijaučia šiai sistemai, kam tie debiliški laiškai valdžios institucijoms dėl niekingų darbinių drabužių išmierų ir panšios blevyzgos??? Matyt, gerai stogas buvo nuvažiavęs. Vėliau, vaikams ūgtelėjus, ji patiria dar vieną smūgį, pamačiusi, kaip policija tempiasi jos sūnų. Motinai patyrus širdies smūgį ir atsidūrus komoje, įvyksta minėtos perturbacijos, griūva Berlyno siena, ji pabunda jau laisvoje Vokietijoje. "Burger Kingas", "CocaCola", iš vakarų plūstantys laisvamaniai hipsteriai.. Sūnus,bijodamas, kad ji iš siaubo galutinai atsisveikins su pasauliu, pasitelkia išmonę, ir atkuria senosios VDR iliuziją. Kažkokie agurkai, inscenizuota žinių laida su draugeliu, gelbsti kaimynai, prijaučiantys senajai tvarkai. Juokingiausia, kad apgaulė kurį laiką neblogai sekasi. Bet ir pati motinėlė užanty laiko bjaurią paslaptį.

Pecker (1998)

Stengiausi nelyginti su aštuntojo dešimtmečio Watersu, bet į galvą  lindo prisiminimai apie Devine, Filthiest people alive, nuostabų vulgarumą ir įžūlybes ekrane... Čia viskas daug švelniau, būtų labai įdomu paskaityti, kas paskatino lūžį kūryboje- gal elementarus finansinės sėkmės troškimas galų gale? Reikia gauti John Waters biografiją, idėja ateičiai,- file saved. Vienintelis įžūlus kameros blyksnis- gaktos plaukai :D Visgi jauni dešimtojo dešimtmečio vaikai- Edward Furlong, Christina Ricci, Marta Plympton malonūs akiai, išspaudžia iš savo personažų, kiek tik gali. Pekeris- astringas fotografas, pyškinantis savo kaimynystės gyvenimą fotoaparatu iš mamos skuduryno. Kadrai puikūs, nuotraukos patraukia agentės iš Niujorko dėmesį. Netikėtai užklupusi šlovė prislegia. Niujorko elitas parodijuojamas be gailesčio, manau, režisierius jautė jiems pagiežą, nes jo paties kūrybą analogiški asmenys, buvo nurašę (?)

The King of Staten Island (2020)

Truputį ištęstas, bet gan mielas filmas, apie suaugusį vaiką Skotą, rūkantį žolę, darantį klaikias tatuiruotes, bijantį įsipareigojimų,  sėdintį motinai ant sprando ir depresuojantį. Beje, apie tatuiruotes. Pirmas kartas, kai tenka pamatyti amžiną juodraštį ant žmogaus kūno :) Juk meistru netampi vos paėmęs adatą į rankas, visada buvo įdomu- o kaip tie nepavykę variantai? Pagrindinis veikėjas gerokai išgražinęs ne tik save, bet ir draugų kūnus, atsiskleidžia tikros draugystės mastas, aš jam galvą nusukčiau, jomajo, o pabaigoje, Jėzau :D Jis niekaip negali atsitiesti po tragiškos tėvo, gaisrininko,  žūties, todėl nevalingai verčia kitus tūpčioti aplink save. Motinai pradėjus susitikinėti su  kitu gaisrininku, vaikinas pameta galvą.  Beje, naujoji meilė- gerai pažįstamas balsas iš "F is for Family", Bill Burr, išgirsti net kelias pažįstamas frazes- daug keikiasi, daug :D Nebrendyliškos/parazitinės paniatkės galutinai įsiėda motinai ir galų gale Skotas nubloškiamas žemėn nuo kupros- nebeturi kitos išeities, kaip stotis ant savo kojų. Nenoriu leistis į išvedžiojimus, ką manau apie žmones kaip Skotas. Dramedija man patiko, ypač Bill Burr veikėjas, vienas labiausiai įtikinamų personažų. Išsiskyręs, keistai besijaučiantis tarp savo vaikų, be pastovios gyvenamosios vietos, trokštantis meilės rėksnys isterikas. Loved him.

Detroit Rock City (1999)

Niekada netikėjau, kad "KISS" atvažiuos koncertuoti į Lietuvą, nė akimirką. Todėl ir bilieto už 72eu neskubėjau pirkti, NES NU GI NEATVAŽIUOS. Apie covidą dar nė kalbos nebuvo, gal aš ekstrasensė biški :D Bet šaunuoliai, pinigai žmonėms buvo grąžinti, grupė savo gero vardo nesuteršė. Ne taip, kaip kiti atlikėjai, kurių koncertai tipo "nukeliami|" neribotam laikui, kol klausytojas ir pamirš, kad bilietą įsigijęs buvo... "Trick or Treat" pamačius Jean Simmons, prisiminiau kažkada matytą komediją apie keturis vaikinukus, trūks pliš mėginančius patekti į KISS koncertą, 1973-iaisiais. Daug kliūčių jiems tenka įveikti- fanatikė motina, internatas, pragaišinti bilietai, pavogta mašina. Tačiau kai labai nori, visais paaugliškais hormonais, viskas įmanoma. Edward Furlong dar nebuvo sukišęs šnipo į narkotikus, buvo aktorius- fenomenas. Nepasižymėjo patrauklia išvaizda, nei ūgiu, bet talpino savyje tiek charizmos, kiek joks raumenų kalnas niekada neturės.

Trick or Treat (1986)

Helovinas; ta proga užsidegiau pora žvakigalių ir įjungiau lig tol negirdėtą siaubelį, keliantį mažyčių kaip aguonos grūdeliai asociacijų su S.Kingo "Kere".  Visada labai patiko roko muzika- ilgi plaukai, odiniai rūbai, juodai apveistos akys,- pasiutimas. Taigi faktas, kad piktoji jėga filme- demonas neseniai mirusios roko legendos kūne, mane pakerėjo. Mokyklos balta varna Edis, skriaudžiamas peštukų, nusiraminimą randa leisdamas juodojo roko įrašus,ir svaidydamas prakeiksmus savo kankintojams. Jo dievaitis- įžūlus, gaivališkas muzikantas Sammi Curr. Pastarajam netikėtai žuvus, Edis sugniužta. Bet mirtis tik pradžia, kaip sako optimistai, jeigu garsenybė nė nežinojo apie tokį ištikimą savo garbintoją, po mirties jis atkreipia dėmesį.. Edžiui atsiveria galimybės atsikeršyti tuščiagalviams gražuoliukams. Filme  per televizorių girdime daug kritikos roko atlikėjams: dėl bedieviškų jų dainų tekstų, amoralaus elgesio, prasto pavyzdžio jaunajai kartai. Vienintelė vieta, dėl kurios vadinčiau filmą komedija, beje, itin puiki- ekrane besiraukantis Ozzis Osbourne'as, kažkokio bažnyčios atstovo- teisuolio amplua! Kas gali būti ironiškiau? :D