28 Years Later: Bone Temple (2026)

Sužinojus, kad laukia dar DVI dalys, oda pašiurpo; geriausiu atveju pažiesiu per kompą, tempt šikną į salę prasmės nebematau- cituoju savo įspūdžius po pirmos dalies, pasirodžiusios pernai vasarą XD Kokia laimė, kad minusinėje temperatūroje šikną vis dėlto į salę nutempiau. Buvau gausiai apdovanota, davusi antrą šansą. Grįžus skubiai užsirašiau lapelyje svarbiausius akcentus, filmas buvo nepalyginamai stipresnis ir kokybiškesnis. Pradėkime. Jei pirmam užkliuvo džimių gauja, čia jie visiškai išteisinami Jack o'Connell dėka. Kas per charizma! Kodėl geriečiais ekrane niekada taip nesižavi? Psichopatas, kumštyje laikantis pasiutėlių gaują. Besivadinantys vienodais vardais, chebra sėja siaubą ir atnašauja viską stebinčiam Senajam Nikui. Naujas Hellovyno kostiumas- treningai ir peroksidiniai perukai- validuotas! Į šutvę patenka mažasis Spaikas, bet verksniuką saugo apvaizda, nesijaudinkit. Tiesa, vienu metu oda pašiurpo, nes iš kažkur žinau, ką reiškia nuvilti marškinius, ir pagalvojus, kad dabar lauks panašaus lygio scenos, nusipurčiau. Bet atlaikai ir važiuoji toliau, su goru nepersistengta, ačiū. Tuo tarpu jodo žmogus, daktaras Kelsonas toliau svaigina Alfą; šitas subplotas išgvildenamas plačiau ir nebekelia klausimų. Apokalipsė nenužudė jame mokslininko gyslelės ir noro eksperimentuoti, jis atranda šį tą netikėto. Kaip anksčiau  zombiadose niekas nesugalvojo, rodos, akivaizdaus sprendimo būdo? Siužetas- grynas malonumas akiai, gražiai viską apjungia ir norisi pliaukštelt sau per kaktą- taip, juk logiška! Net scenaristus palyginau, tas pats- Alex Garland. Kodėl tada pirma dalis yra absurdiškas holivudinis tearjerkeris, negi viskas taip priklauso nuo režisieriaus ir aktorių? Nejaugi Danny Boyle'ui jau metas apsimauti moteriškas kelnaites- suskydo? Ir žinoma, absoliutus kinas- šokis Kaulų šventovėje. Pirma- ikoniškas dialogas tarp sero  Džimio Krystalo ir Kelsono, šedevras, gaudai kiekvieną sakinį ir žaviesi pastarojo, diskretiškumu ir taktu (?) Ralph Fiennes gauna sužibėti akį rėžiančiu šou. Ištraukus "Iron Maiden" plokštelę, galvojau, nu va pareina kažkas achujieno, ką prisiminsiu ilgai ilgai. Išgyvenau pagerintą pernai metų "Kilkim Žaibu" festivalio kulminaciją, kai padegė šiaudinę skulptūrą ir šoko su žiežirbų uzbonėliais, kurie be galo gražiai plaikstėsi nakties fone. Kerinti scena, verčianti krykšti vidinį vaiką. Žiauriai patiko idėja, kad tarp blogio išperų rasis atsivertėlis, kada vadinami normalūs žmonės panardins kumštį tau į pilvą ir teps slides. Gesinu vilties geizerius dėl trečios dalies, kad vėl netektų krumplių kramtyti, nes abejoju, ar galima geriau pavaryt už šitą. 10+

Sentimental Value (2025)

Patinka filmai, kurie kaip akmenukai, įmesti į vandenį, dar ilgai paviršiuje raito apskritimus, nors seniai nugrimzdo į dugną. Prieš keletą metų gėrėjausi režisieriaus The Worst Person in the World; šįkart užkabino dar giliau. Atrodo, nieko nepaprasto- disfunkcinė šeima, tėvų barniai, galų gale- skyrybos. Dvi seserys ir skirtingai susiklostę jų gyvenimai. Jaunesnioji sukūrusi šeimą, vyresnėlė atsidėjusi aktorės karjerai. Tik reikalai anaiptol nesiklosto, kaip norėtųsi, vyresnėlė kovoja su vidiniais demonais: asmenininis gyvenimas nenusisekė, o mylimas darbas nejučia virsta kančia. Per motinos laidotuves pasirodęs tėvas, garsus režisierius, pateikia dukrai pasiūlymą- filmuotis naujausiam jo filme. Prasideda šokis- vaikystės nuoskaudos trypia su  įžeista savimeile- scenarijus atmetamas nė neskaičius. Ech, o paskaityti reikėtų. Nėra nieko absoliučiai kalto šioje istorijoje, gaila visų ir širdis plyšta, kai sužinai kontekstą. Koks stiprus seserų ryšys, kaip janunėlė, pati turėdama kuo rūpintis, atkakliai nepaleidžia vyresniosios iš akių ir jaučiasi atsakinga, ašarą spaudžia.. Fantastiški aktoriai- Stellan Skarsgard ir Renate Reisnve, tik kam čia Elle Fanning? Vienintelis momentas, kuriam negaliu pritarti. Suprantu kam ji buvo reikalinga veikėjos lygmeniu, bet kodėl konkrečiai šita aktorė? Asmeninės antipatijos, nevermind :)

Sorry, Baby (2025)

Agnesę ištinka bėda, taip pavadinkim, žmogus, kuris išklauso ir pasiūlo visokeriopą pagalbą, yra draugė Lydia. Jų pokalbis vonioje sukrečia, kiek daug tarpusavio pasitikėjimo ir palaikymo, kurio reikia tuo metu, nors kalbėti gėda ir nesmagu. Jų draugystė kaip lygus kelias- eina tiesiai ir į priekį, jokio pavydo ar priekaištų dėl dėmesio stokos, Lydiai išsikėlus gyventi į Niujorką. Režisierė atlieka ir pagrindinį vaidmenį- man dar negirdėta Eva Victor. Mįslingas veidas, norėčiau ateityje pamatyti mistiniam, siaubo ar psichologiniame trileryje. Filmas pateiktas kaip komedija, pagrinde dėl  keistuolės Agnes personažo, kontrastas tarp visai nejuokingos tematikos sukuria labai įdomų įspūdį, A24 arkliukas. Filmas padalytas į penkias dalis, per kurias išsiaiškinam įvykio aplinkybes. Veiksmo nedaug, bet vistiek labai smalsu, kaip jai seksis, ar neištiks mental breakdown. Nes realiai taip yra- pasaulyje niekas nepasikeitė, jis iš lėto eina į priekį- ir nėra jokios refleksijos ištikusiai nelaimei. Tai pagrindinis herojės konfliktas.

Broken Flowers (2005)

Įsivaizduojate, ką reiškia aplankyti savo eksus, po daugybės metų? Sudrebu iš nejaukumo vos pagalvojusi, o pagrindinis herojus išsiruošia būtent į tokią kelionę. Žinoma, be entuaziazmo- iš letargo išjudina daugiavaikis kaimynas, tvirtinantis, kad laiškas apie galimą tėvystę yra labai svarbus akstinas išsiaiškinti tiesą. Bill Murray suvaidino apatišką diedą, apie kurį niekaip nepagalvotum kaip apie širdžių kramsnotoją. Realybę atspindintis tipas- nuobodūs, neišraiškingi vyriokai ir gražuolės, dėl dėmesio besidraskančios moterys. Visai kaip gyvenime. Susitikimai su buvusiom meilėm keliauja jausmų vėsimo kryptimi. Pirmuosiuose namuose sutinkamas daugiau nei svetingai, vėliau nuotaika pasiekia rednekišką crescendo. Ataušusios tylos persmelkti dialogai, skirtingai susiklostę moterų gyvenimai; gabaliukas su Jessica Lange pramuša žmogiškųjų santykių dugną- ji gyvūnų komunikatorė ekspertė- absurdas pačiame gražume. Faina, kaip filmus, bėgant metams, imi žiūrėti kitaip, anksčiau neįžvelgiau, kaip daug Jarmuchas pasako savo veikėjų tylėjimu. Gal reiktų jo kūrybą iš naujo peržvelgt, net kadaise labai nepatikusį Dead Man dabar įvertinčiau? Pabaiga neaiški, bet panašu, kad iš sąstingio galų gale vyras buvo išspirtas. Kas žino, kelių nežinomų vaikų tėvas jis yra???

Father Mother Sister Brother (2025)

Kaip žinome, ne visiems susitikimas su šeima asocijuojasi su teigiamom emocijom. Priverstinis "kadangi taip reikia" giminaičių lankymas, kietai sučiauptos lūpos, akių vartymas, nuolatinis dirsčiojimas į laikrodį, ginčai dėl politikos, strėlių kodėl vis dar vienišas(-a) atrėmimas, galbūt pratrūkimas- užknisot su savo neprašytais patarimais ir moralais!  ir gazo pedalo spaudimas namo. Iki kito karto. Jarmuschas savaip pažvelgė į atšalusių santykių tarp tėvų ir vaikų temą. Pirmose dviejose- iki absurdiško vedantis tėvo, sūnaus ir dukters, paskui- motinos bei dukterų pasibuvimas. Pokalbiai sausi, dirbtiniai mandagumo manifestai, žmones jungia tik maistas, daiktai ir.. spalvos. Keistas jausmas stebėti, kaip neturi apie ką kalbėti, sėdi, siurbčioja arbatą, vandenį, valgo skanius pyragėlius, sėdi kartu iš pareigos. Visą laiką tikėjausi prasiveršiant užslėptam kartėliui, pykčiui, nuoskaudai, kad pakels balsą ir baigs tą arbatėlės gėrimo fantasmagoriją. Never happened. Būtų labai nuspėjama, džiaugiausi, kad išsivertė be šito. Trečioji- teikianti vilties, dvynių, neseniai palaidojusių tėvus, situacija. Jie visada buvo artimi, lengviau atsikvepi po šalto dušo pradžioje. Galbūt dėl to, kad tėvai buvo ekstravagantiškos asmenybės ir slėpė daug paslapčių, o gal jų ryšys genetiškai nulemtas. Filme kartojasi riedlentininkų, rolekso ir keistų posakių "štai jums ir dėdė Bobas", kažkaip panašiai,  kartojimas. Pastarojo nesupratau. Nėra slegiantis žiūralas, kaip galėtum tikėtis, kaip tik daug juoko , bet liūdesio ir humoro derinys turi ypatingą poveikį ir įsirėžia į atmintį. 

Prisoners (2013)

Kaip sakiau, laikas kilstelėti žiūrimų filmų kokybės kartelę, nes trash'o jau gana (kol kas). Vėlgi,  pasitarnauja daug metų ignoruota klasika- anksčiau nelėkdavau į kiną vos pasirodžius blockbusteriams, taigi rezervas nemenkas. Denis Villeneueve, ką man parodysi? Žiauriai patiko šiurpūs kameros kadrai- vaizdas pro kemperio langą, pro šalį einant vaikams. Paskui akiniuotis stebi besibūriuojančius policijos automobilius, kad paskutinę akimirką užvestų mašiną ir trenktųsi į medį. Po aukos namus vaikštantis įtariamasis... Paul Dano atlieka stulbinamą vaidmenį- kaip sau nori, kažkas nejasno su jo veikėju, visas smurtas, kurio sulaukia iš dingusios mergaitės tėvo, atrodo pateisinamas. Lyg ir (?)... Autonomiško teisingumo samprata- diskutuotinas  reikalas, bet manau, žiūrėję filmą, vienareikšmiškai  stojo tėvo pusėn. Kas man truputį užkliuvo- siužetas jau tiek pripainiotas, kad lieka nesveikai daug klausimų, į kuriuos neatsakoma. Arba nurašoma- ai, psichologinė trauma maždaug. Iš kitos pusės, nei įrodysi, nei paneigsi, kaip elgtumeisi išgyvenęs siaubingą įvykį. Jake Gylenhaal atstovauja teisėsaugos pusei, kurios ratai sukasi vangiai ir nuostolingai, nenuostabu, kad tėvas- Hugh Jackman- priverstas imtis savarankiškų veiksmų. Turbūt būtų faina turėti tokį ryžtingą tėtuką...

Ginger Snaps II: Unleashed (2004)

Nebėra slogaus vibe, jokio herojų vystymo, tik.. laiko tempimas? Bridžita, dabar pati be 5min vilkolakė, neišvengiamą lemtį bando atidėti mėlynosios kurpelės ekstrakto injekcijom. Pasidomėkit prašau, kas čia per augalas. Prisišvirkščia per daug ir atsiduria narkomanių reabilitacijos centre! Kas moka jos sąskaitas, vienas dievas težino. Pacientės, žinoma, šlykščios mergos, gatavos pačiulpt už dozę. Dar čia guli smarkiai apdegusi moteris ir prie jos nuolat budinti anūkė, hiperaktyvi pizdukė mažvaikė. Kas per pacientų gama??? Absurdas mane užkabino ir žiūrėjau toliau. Trapia merginų padėtimi naudojasi sanitaras, kuriam dėl neblogos išvaizdos, regis, nereikėtų imtis tokių žemų darbelių, bet yra kaip yra. Bridžitos tyko kitas vilkolakis, trokštantis su ja poruotis, o dievai, netikiu ką čia rašau. Tarpais pasirodo  Džindžer vaiduoklis, bet nematau, kam buvo reikalinga aktores palikti kartu, kad ir po mirties? Džindžer peza akivaizdžias tiesas ir tik užpisa Bridžitą (ir mane). O tada buvau priversta stebėt, kaip mažvaikė nuvairuoja mašiną, kad tu apsišiktum kniūbsčias!!! Siužetas- įžeidimas žiūrovo intelektui, atsakau. Pabaigai numeta lyg ir twistą, bet jis lėkštas, todėl tekšteli kaip žuvies maita po kojom. Metus baigiau su neįtikėtinai dumb produktu, reiks kurį laiką atidžiau rinktis filmus :D Ir ne, trečios dalies nebežiūrėsiu, užtenka sesučių nuotykių, ten siužetas išvis kosmosas.