The Hills Have Eyes (1977)

Kas man patiko- kaip Wes Craven kuria paklydėlius supančią atmosferą- sena, sudrožta degalinė, aplink nė gyvos dvasios, tik slegianti kalnų didybė. Žmogus- blusa visatos akivaizdoje, absoliutus niekas. Kada shit hits the fan, bejėgiškumas milžiškoje erdvėje sukuria kontrastingą įspūdį- gali bėgti nuo užpuolikų kiek tinkamas, tik kur nubėgsi? Be automobilio, pėsčiomis, per tris dienas gausi galą nuo troškulio arba įkąs gyvatė. Likusi dalis, planetų vardais pasivadinusi psichopatų šeimynėlė, dabar žiūrint, kėlė juoką. Kanibalai greičiausiai(?), perteklinės emocijos ir veidų mimikos vertė prunkšti, todėl Karterių šeimos tragedija nesulaukė deramos mano užuojautos, tik juoko bangą. Aktorius Michael Berryman, sergantis hypohidrotine ektodermine displazija po šio filmo užlipo ant aukso gyslos- dėl ypatingos išvaizdos jį ėmė kviesti filmuotis kiti siaubekų kūrėjai. Nėra ten šedevrai tie filmai, bet žmogus uždirba pinigus, išgraužk, sušikta genetika. 

The Chaser (2009)

Man patinka- niekada nežinai, ko tikėtis iš Azijos filmų. Siužetas nusivyniojo linkme, kurios niekaip neįspėtum. Buvęs policininkas, dabar- suteneris, turi keblumų su darbininkėmis. Jos tiesiog dingsta. Į teisėsaugą, savaime suprantama, nesikreipsi, o kadangi turi įgūdžių, imasi reikalo pats. Žudiko asmenybė- jokia paslaptis, dėl kaltės irgi nėra abejonių, kur šuo pakastas? Biurokratiniam labirinte1 Eksfaro kekšių menedžerio žodis nuovadoje neturi autoriteto, priešingai, niekas nekreipia į jį dėmesio ir eina klaidingu keliu. Tiesą sakant, jis pats iš pradžių galvoja, kad moteris kažkam pardavė, o ne nužudė. Reikalas beviltiškai vilkinamas, įtariamasis daužomas kaip obuolys neįrodžius kaltės teisiškai, spaudoje atrodys šūdinai... O laikas nenumaldomai bėga. Labai juokingos perteklinės isteriškos korėjiečių emocijos- kikeni vietose, kur nederėtų, laimi tas, kuris rėkia garsiausiai, nu geras! Užuot tyrę bylą metodiškai, nuosekliai, jie daugiausiai klykia vienas ant kito, kaip nesijuoksi. Žudikas šlykštus iškrypėlis, imi nuogąstauti, kad išlips iš balos sausas, tačiau buvęs faras, genamas žlugusio verslo įniršio, o gal netgi kiek sąžinės graužiamas, nelinkęs pasiduoti.

Bugonia (2025)

Pirmas atvirai juokingas Yorgos Lanthimos filmas; bent neatsimenu, kad anksčiau būtų tekę tiek juoktis. Kryptingai, o ne todėl, kad ekrane matai šokantį šūdą. Du nevykėliai pagrobia svarbią personą- įtakingą įmonės vadovę, manydami, kad ji yra ateivė. Nevykėliai gal ne visai tikslus apibūdinimas; vienas jų akivaizdžiai turi protinį atsilikimą, kitas žarstosi tarptautiniais žodžiais, bet yra netoli beprotybės ribos. Amžina kova, darbo klasė prieš kapitalizmo chuliganizmą. Absurdiška, tiesa? Ateivė, sąmokslo teorijos, apšnerkšta, šlamšto pilna varguolių chata, kvepia milžinišku nesusipratimu. Jessie Plemmons ir Emma Stone (parinkti ateivės vaidmeniui buvo genialu, pažvelkit į veido bruožus, neišvengiamai kyla klausimas, "o gal...") mums ištaiso kerintį pasirodymą, auka ir budelis, bet ne mums įprasti matyti. Nuo šiol Emą pasižymiu gerą reginį žadančiu  ženklu. Žinau, ji suvaidino profesionaliu požiuriu rimtesnių vaimenų ("Favorite", "Poor Things"- viskas pas Yorgos, užuodė aukso gyslą, gudruolė), blemba, bet čia, plika galva, pikta menanti išsprogtakė galutinai privertė ją pamilti :) Žinoma, lieka pabaiga- desertas po sotaus ir skanaus pagrindinio patiekalo, mėgavausi kūrybingais paskutinės minutės kadrais. 

A Tale of Two Sisters

Per dvi valandas nukrito blakstiena- taip nuo šiol vadinsiu panašaus tempo Pietų Korėjos siaubekus. Labai sunku tverti tįstančią laiko gumą, pripažinsiu, spaudžiau pagreitinimo mygtuką, kalta. Nors idėja puiki, istorija man patiko, bet gaišindami laiką, paskui turėjo žiūrovui  pabaigoje  aiškinti esmę lyg kokiam avigalviui- rimtai, skirtos kelios minutės sudėti visiems taškams ant "i".  Dvi paauglės seserys, po viešnagės psichiatrinėj ligoninėj (šou prasideda!) grįžta į tėvo ir pamotės namus. Pamotė kažkokia prietranka, nevaibina nei seserys, nei žiūrovas, klasika. Name pradeda dėtis keisti reiškiniai, auga įtampa, vieną twistą atspėjau iš karto. Kitas labai jau įmantrus, gal ir gerai, kad paaiškino, sunkoka būtų duot suprast pačiam. Proto užkaboriai įdomi tema, čia daugiau ne siaubo filmas, o psichologinė drama. Kaltė, ilgesys, nepakeliama realybė. Vyras kaip vertybė Azijos kultūroje- bene šiurpiausias filmo momentas, nes iš jo kyla visos kitos problemos. Kūnas nė nepradėjo šalti, o jau trepsi nauja sutuoktinė, eina šikti...

Black Phone 2 (2025)

Dosnūs šie metai siaubekams, nebesivarginu vogti, einu į kinoteatrą ir gaudau kaifą. Aišku, su tęsiniais kirba nerimas, ar bus vėl taip gerai, kaip pirmoje dalyje. Būkim biedni, bet teisingi- nebuvo :D Pirmąją valandą pagavau save nuolat žvilgčiojant į laikrodį, žiauriai ilgai tempė gumą, lunatikavo, triedė dėl košmarų, kol išsikuitė snargliai į stovyklą. Nulis jausmų paaugliukams, kada vaidino vaikus, jautėsi tarpusavio ryšys, o čia absurdiškas teenage-angst, apie seserį išvis neturiu ką pasakyt, lol, su tokiais plaukais net nerdai nebus gerbėjai, nejuokinkit :D Žiauriai padauginta su antraeiliais herojais: ką stovykloje veikia vyresnio amžiaus pora, siužetui neatnešanti jokio svorio, tik kad būtų ką išplūsti keiksmažodžiais ir parodyti paauglišką "kietumą", sesers simpatija, meksikietis (?)- na, kada jie pasilaižė, panelės šalia manęs su palengvėjimu paplojo. Vadinasi, tiesiog ne mano filmas, o jaunuoliams netgi labai patinka. Blogietis, veikiantis po mirties- liūdna, bet visi jau tai matėme. Filmas atrodo sudurstytas iš visko, ką žinome apie siaubo filmus: nepaisant laiko atstumo, susisiekiantys artimieji, vaiduokliai žemėje, negalintys nurimti, sapnuose persekiojantis nelabasis- akis raižė Fredžio Kriugerio copy-paste! Pliusai- kerinti žiemos panorama kalnų stovykloje, apledėjęs ežeras ir senos filmavimo juostos tipo kadrai,  jie atrodė originalūs ir nuoširdžiai patiko. Pirmoje dalyje jautėsi šlykštus iškrypėlio biolaukas- nors nematome grafiškai, ką jis padarė aukoms, taip nesmagu ant dūšios paliko peržiūrėjus, niekada nepamiršiu; čia- nieko panašaus: ištęsta, nuobodu, bereikalinga, paskolinta. Ech.

Smashing Machine (2025)

Traffic (2000)

Prisimenu, kaip šis filmas skynė laurus trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Jei būčiau žiūrėjus dar būdama mokykloje, vargu ar būčiau ivertinus. Pradžioje daug politikos, būčiau tiesiog išjungus :D Konservatyvus teisėjas, kuriam prezidentas patiki suvaldyt pašlijusią padėtį dėl narkotikų Amerikoje. Jis dar nežino, kad pačio duktė gaudo kaifą su moksladraugiais ir ką tik susipažino su kreku. Tichuanoje jaunas policininkas Chavjeras gauna patirti, kokia korumpuota teisėtvarkos sistema, noras padaryti pokytį šalyje, verčia imtis pavojingo bendradarbiavimo. Du policininkai saugo svarbų liudininką, praleidžia marias laiko kartu, jų dialogai, padiktuoti nuobodulio ir įgrisimo vienas kitam,  verčia kikenti.  Turtinga fyfa gauna šoką, kada vyrą suima už smuglinimą., tačiau greitai perima vairą į rankas, pokytis iš tuštutės į hitmano užsakovę, oho. Pabaigoje turi įvykti teismo procesas, bet matosi, kad reikiami mygtukai bus nuspausti ir teisingumas kapituliuos. Filmas  apie bejėgiškumą, kad narkotikų situacija tik blogės, ir nieko čia nepadarysi.