Frenzy (1972)

Get Carter (1971)

Buvau įpratus matyti Michael Caine tik seną- aktorius šįmet sulauks (tikėkimės!)  92-ojo gimtadienio. Ieškodama 70-ųjų klasikos užėjau britišką keršto trilerį, kur Michael'ui vos 38-eri, net matosi strazdanos ant kūno! Koks jis nuostabus- Londono gangsteris Karteris  grįžta į Niukastlą išsiaiškinti brolio žūties aplinkybių. Greitai duodama suprasti, kad kažkas nenori, jog būtų knaisiojamasi po šią tragediją, bet ar įmanoma Karterį sustabdyti? Tikrai ne. Vyras kaip žebenkštis, išsisuka iš bet kokių situacijų, net prigautas nuogas lovoje su moterimi :D  Filme daug įsimintinų kadrų- traukinys, neriantis po tiltais, skalbiniais aplipęs automobilis, sprunkant nuo persekiotojų, kaip Karteris žiūri porno vaizdajuostę ir t.t., tada finalinė scena su smėlio kasimo loviais. Siužetas pinklus, labai daug veikėjų, vikipedijoj dar kartą perskaičiau siužetą, kas dėl ko kaltas. Michael Caine žavesys-  virtuoziškas atsainumas, toks pažįstamas Alfredo vaidmenyje "Betmene" arba "Sidro namų taisyklėse"- čia pamačiau pradžių pradžią.. Lyg žinotų paslaptį ir sau tyliai viduje kikentų. Pabaiga įsirėžia į atmintį, netikėtas posūkis ir taip nepamirštamam filmui :)

Shaft (1971)

Keistai nudžiungu, pastebėjusi filme mažyčių detalių, apie kurias vėliau perskaitau ir galvoju- taip ir maniau! Kalbu apie Šaftą suvaidinusio vyro laikyseną- tiesus, pasitempęs, galva iškelta, drabužiai guli geriau nei ant dažnos damutės- Richard Roundtree buvo modelis! Akivaizdu. Jo drabužiai buvo malonumas akiai, net golfas tiko! Filmui prasidedant, girdisi pagauli, juokinga dainelė, specialiai sukurta ekranui, dar linksmiau buvo, kai sužinojau, kad captelėjo "Oskarą". Patinka man humoro jausmas. Filme apstu komiškų momentų- privatus seklys Šaftas- juodaodis aštrialiežuvis, gatvių guru, mėgsta pasigirti ir nesileidžia niekieno stumdomas. Kada gindamasis nudobia bičą, farai primeta jam išspręsti keblią situaciją Harleme; bręsta gaujų karas, o vietinis bosas kreipiasi su prašymu rasti pagrobtą dukterį. Šaftas spėja patekti į dar vieną rimtą pasikėsinimą, prikirpti sparnelius dviem šikniams bare ir sugulti su baltąja moterim; juokinga, kaip paskui išgrūda ją lauk, nes Šaftui reikia dirbt XD Gelbėjimo operacija pabaigoje, pasitelkus vandens žarną- originalumo epogėjus, žiūrėjau ir galvojau, kad Tarantino turbūt mėgavosi kiekviena šio jaukalo minute :)

Nosferatu (2024)

Filme yra scena, po kurios tapo neįmanoma žiūrėti rimtai, o gaila. Iki tol- viskas tvarkoje, kelionė į pilį pas Nosferatu- kaip košmaras, iš kurio negali nubusti. Ekcentriški čigonai ir jų makabriški naktiniai ritualai, klaidžiojimas girioje, ir ta niekieno nevairuojama karieta, blemba, buvo nerealu! Pilyje pasitinka kraupusis šeimininkas, oi užgrimuotas Bilas Skarsgardas, gyvenime nepažintum. Išvaizda biskį cringe, bet čia dar ne blogiausia. Kada šlapukas Tomas Hutleris (Nicolas Hoult pasirodymą laikau totalia nesėkme)  nusprendžia bėgti iš pilies, pakeliui mėgindamas nusmeigti šlykštųjį grafą jo karste... AŠ PAMATAU NOSFERATU PIMPALĄ! Kodėl??? Kam jis guli nuogas savo grabelyje, genitalijas vėdina?? Ėmiau žvengt ir nebesugebėjau susikaupti. Nebuvo jis mažas ir nuviliantis, jei kažkam įdomu, greičiau priešingai. O kadangi filmuose nieko nerodo šiaip sau, prie šio artefakto grįžtama pačioje pabaigoje, wow. Nosferatu  vaizduojamas kaip vilkolakio palikuonis- masyvus kūnas plonomis šlaunimis, kumpa nosis, ką žinau.. Seductive-type-vampyrism korta nenauja, minėtieji fiziniai duomenys atstumiantys ir pačią istoriją, beje, ploną kaip siūlas, padaro absurdiška. O galvojau, kad Johny Depp dukružė bus didžiausias nusivylimas, priešingai, antipatrauklus veidas įsipaišė į bendrą paveikslą šauniai,  kai ją apima transas, atrodo labai kokybiškai. Willem Dafoe niekada nenuvilia, gaila, kada pasirodė ekrane, man jau buvo pochui ir nekantriai žvilgčiojau į laikrodį. Vizualiai- 10, siužetas- 4, vidurkis apie 7; mažiausiai patikęs Robert Eggers projektas. 

Dirty Harry (1971)

Nusprendžiau peržengti principus; faktas, kad nemėgstu Clinto Eastwoodo kaip aktoriaus, neturi atimti galimybės pamatyti šaunių filmų, juk gera istorija laimi prieš gerą vaidybą. Purvinasis Haris-  policininkas be skrupulų- nesilanksto autoritetams, nerenka žodžių ir yra bjaurus nepraustaburnis- atsikalbinėjimas mero kabinete vos neišspaudė juoko ašarų, scenaristas pasižymėjo geru sąmoju. Miestą terorizuoja snaiperis, pasivadinęs Skorpionu, jis šantažuoja valdžią,  reikalaudamas sumokėti, arba mirs dar vienas žmogus. Reikalo imasi minėtasis Eastwoodas, kurio beveik nepastebėjau, mat filme tiek daug faino veiksmo, atsargiai, pareina SOILERIAI, NUSUKIT AKIS: peepinimas pro langą, kad paskui už nepadorumą apkultų gatviniai, azartiškas krosas per miestą  link telefono būdelių- nusikaltėlis manieringai tyčiojasi iš teisėsaugos. O kada manei, kad žvėrį pričiupai- niekšas išslysta iš rankų per biurokratines šūduvas, net sunku patikėti. Taigi Clinto vaidybinės medienos pašinai nebadė akių, man buvo visiškai nusispjauti. Bet Skorpionas- beveik karikatūrinė blogiečio versija- kita kalba- charizma liejasi per kraštus, juokingi strykčiojimai, groteskiška scena mokykliniam autobuse- nu šaunu, šaunu! Neteisinu smurto, kurio griebiasi, bet efektas užtikrintas- tarp pasibaisėjimo ir juoko, dėl kurio tau gėda. 

Easy Rider (1969)

Domėdamasi filmais, žinojau pabaigą, todėl truputį liūdna, kada aišku kuo baigsis Biliui ir Waitui :( Du baikeriai iš Los Andželo parduoda nemažą kiekį narkotikų ir burzgia į Naująjį Orleaną. Skamba Steppenwolf "Born to Be Wild", atviras kelias, vėjas, košiantis ilgus plaukus, žolės aromatas ir begalinė laisvė. Tačiau pastaroji išskiria porelę iš paprastų žmonių tarpo, jie nepageidaujami net prasčiausiuose nakvynės namuose, neformali išvaizda atstumia. Draugai gauna miegoti po atviru dangumi arba glaustis hipių komunoje, tiesiog juokinga, turint omeny, kiek pinigų prikišta degalų žarnelėje. Taškus ant "i" sudeda girtuoklis teisininkas (Jack Nicholson). Scena užkandinėje, kur rėžia nuomonę apie kapitalisnio modelio pilietį ir jo baimes, aplink piktai žvilgčiojant ir komentuojant  stuobriams,- aštri, teisinga ir labai skaudi. Akyse kyla Nicholsono, kaip aktoriaus, legenda, jis kerintis! Gal man tik susišvietė, bet filme pasirodė nemažai religinių motyvų? Užkandinėje- paskutinė vakarienė, , tripinimas su kekšėmis- naktis prieš didįjį aukojimą tada kryžius. Įdomiai. Režisavo Dennis Hopper, taipogi suvaidinęs nenuoramą paranojiką Bilį. 

Parthenope (2024)

Pradėsiu nuo to, kad visai nenorėjau eiti į kiną, bet du-prieš-vieną laimėjo. Gerai, kad kliuvo liukso salytė Vingyje, ištiesiau kojas, mat sėdėti teko ilgai, virš dviejų valandų. Ir pamažu mano skepticizmą Paolo Sorrentino ištirpdė, jis yra  pritrenkiančių vaizdų virtuozas, o grožiui aš neatspari. Aišku, tokio Neapolio, koks čia  paveiksluojamas, realybėje nemačiau. Prieš 7-8 metus su drauge liudijome tik klozetais nusėtą paplūdimį, kandonais nusėtus takelius, akiplėšą taksistą, nuplėšusį nesveiką kainą ir įtartinus tipelius, besišlaistančius aplink viešbutį vakarais. Žinoma, miestas didelis, kad atostogavom valkatyne, pačios kaltos, reikėjo daugiau research padaryti. Gražuolė Partenopė negailestingai daužo vyrų širdis- be yptingų pastangų, vien dėl savo egzistavimo fakto. Norėtųsi prikišti, kad galėtų labiau kūną prisidengti, bet.. temperatūra vasarą tirpdo smegenis, pabandykit pavaikščiot ten apsimuturiavę. Iš kitos pusės, kodėl visokios baisuoklės kiauliasnukės gali daryti viską- špakliuotis, segtis dirbtines garbanas, lįsti į ankštus drabužėlius- kad tik būtų bent kiek gražesnės, o iš tikrųjų daili moteris- slėptis? Objektyviai- nuostabus kūnas, galima pavydėti, apšnekėti, pykti, bet fakto nepakeisi- figūra ledinė, veidelis mielas, o plaukai, plaukai... Ironiška, Partenopė studijuoja antropologiją, nėra iš kelmo spirta krasavica, pasižymi aštriu protu, įžvalgumu. Suvokia, kad yra daiktas, todėl draugų ieško neįprastoje vietoje- susidraugauja su girtuokliu rašytoju, kurio kaip moteris nedomina (skaičiau pagyrų Gary Oldmanui- viskas pelnyta), paskui- universitete, šiurkštaus seno profesoriaus kompanijoje. Jam Partenopė nėra steikas, kurį norėtųsi  pasičepsint praryti, o protingas, ambicingas žmogus. Filme yra trys nuostabios scenos,- konfliktas su neūžauga,  žiūrovai, kur jų neturėtų būti ir judesys katedroje; afigienas dvasiškasis tėvelis. Režisierius moka šokiruoti visko mačiusį, persisotinusį žiūrovą. Dar kartą įsitikinau, kokia galinga yra charizma, juk senis koktus, bet įžūlus pasitikėjimas savimi išspinduliuoja kolosalius energijos kvantus. Filmas gnybtelėjo kažkur giliai sąmonėje, nesitikėjau.