2025 m. kovo 31 d., pirmadienis

Armand (2024)

Pakliuvau į seansą neplanuotai- pašalinė įtaka. Įspūdis, sąžiningai pasakysiu, išlieka ilgam. Režisierius- Ingmaro Bergmano anūkas, senelio darbus išstudijavęs, turi potencialo obels obuolio sėklytė. Labai nuoširdūs ir realistiški veikėjai: naivi kaimietukė pradinukų mokytojytė, ekscentriška Armando mama (aktorė puikiai žinoma iš prieš keletą metų pasirodžiusio "Blogiausias žmogus pasaulyje"), įteiklus ir konfliktų vengiantis direktorius.. Išpildymas keistokas, bet nejaukią tėvų susirinkimo atmosferą sukūrė puikiai. Didžiulės tuščios mokyklos patalpos ir šeši žmonės, ieškantys tiesos: 3 švietimo sistemos atstovai ir 3 tėvai. Kas nutiko tarp dviejų šešiamečių? Kokie nesutarimai tvyro tarp tėvų? Kaip situacija intensyvėja lyg sniego kamuolys, lekiantis nuo kalno? Kas meluoja? Renate Reinsve išvaidina  stulbinamai: pradžioje ja bjauriesi (trys minutės juoko, filmo turinį pamiršiu, bet isterija liks atminty)  paskui randasi empatija, o paaiškėjus tiesai, supranti, koks bejėgis yra žmogus ir kaip lengvai gali būti pasmerktas. Filmas apie vaikų problemas, bet nepamatom nė vieno vaiko- irgi labai įdomus režisieriaus pasirinkimas. 

2025 m. kovo 30 d., sekmadienis

Humanist Vampire Seeking Consenting Suicidal Person (2023)

Žiūrėdama filmą norėjau, kad prisistatytų humanistas ir man jį išjungtų, che che, nebuvo tragedija, tačiau  be šmaikščios pagrindinės minties- pavadinime- daugiau nieko nebuvo pasiūlyta. Tempas lėtas, gerai, dar galima atleisti, herojai užaušę, ypač į savižudybę linkęs paauglys, Michael Vera "Humanos" versija , pabaiga kažkoks vėjas .. Norėjo mirti, dabar ką, gaus gyventi ilgai ilgai, kas čia per velnias?? Ai, bet kaip indie žanro gerbėja ir vampyrų temai prijaučianti siela, mažiau 7 negaliu duoti. Emo vaibas, vinilinės plokštelės, depresuojanti vampyriukė varnos juodumo plaukučiais, tėvai, stresuojantys dėl negalinčios savim pasirūpinti dukters, juk kjut.

2025 m. kovo 19 d., trečiadienis

Sick of Myself (2022)

Kartais įdomu palyginti įsivaizdavimus apie filmą ir  koks jis buvo iš tikrųjų. Plakate- apibintuotas merginos veidas, rankose telefonas. Galvoju, čia buliaus šūdas, siekia dėmesio, iš tikrųjų viskas veidui tvarkoje, tiesiog dėmesio parazitė. Paaiškėja, kad itin ekstremalių priemonių pagrindinė herojė griebiasi, kad visos šviesos būtų nukreiptos į ją. Trejus metus nežinojau, kad čia body horror šaunumėlis, ak :( Skandinavų juodoji komedija nulenkia visas absurdo rankenėles, net juoktis pamiršau, geriausiu atveju nejaukiai suprunkščiau. Signė pavydi savo vaikinui menininko šlovės, cha, dar vienas gnybtelėjimas šiuolaikinio meno konceptualistams. Jis kuria kompozicijas iš VOGTŲ baldų. Kaip jam pavyksta taip ilgai išlikti nesučiuptam??? Nesvarbu, absurdas čia karalius. Taigi diena iš dienos mergina jaučiasi užmiršta, šešėlyje, visaip stengiasi atkreipti į save aplinkinių žvilgsnius. Riešutų alergija- pirmas bandymas, o tada interneto platybėse randa rusišką preparatą... Nuo čia filmas pasileidžia nuokalne 220km/h greičiu, jokio žvalgymosi atgal. Ėmiau galvoje kratyti pažįstamus- ar buvo žmonių, kurie dėl dėmesio šokinėtų kaip vandens lašas karštam aliejuje? Koks būtų jų požiūris į Signę, ar suprastų mano ironiją? :D

2025 m. kovo 18 d., antradienis

The Quiet Ones (2024)

Keista patirtis, lyg būčiau patekus į seansą kurtiesiems. Specialiai pasitikrinau, niekur nerašo apie tai, gal čia AI vertė tekstą, žiauru? Jei skambėdavo muzika, matydavai titrus: "skamba elektroninė muzika, muzika intensyvėja, vėjas pučia, girdisi mašinų triukšmas" ir t.t. Muzikos takelis yra stiprioji filmo pusė, todėl nuolat skaityti jo apibūdinimus (pabandykit atjungt skaitymo refleksą, ne taip paprasta) buvo kančia. Norėjosi mėgautis, o gavau lakonišką, nykų sakinį ir efektas nublanko. Niekada negirdėjau apie įspūdingą banko plėšimą Danijoje 2008m., 70 milijonų kronų, pačiam ekonominės krizės įkarštyje, šiuo įvykiu paremta ekrane matoma istorija. Vos prieš 17metų, dar taip neseniai bankuose čežėjo bejėgiai popierėliai? Boksininkas, mėginantis grįžti į ringą, gauna rizikingą pasiūlymą- vadovauti stambiam plėšimui. Jeigu pavyks, kišenės stipriai pasipildys, ir galvos niekas nespardys, profit. Truputis emocinio myžalo dėl dramos su mažamete dukra, kurią teks palikti ir bjauri buitinio smurto scena su ūsuočium,- vagys žmonės pavojingi ir žiaurūs, skandinaviškai glaustai ir aiškiai. Pirmą kartą KP matau veiksmo filmą, sudomino, pagal kokius kriterijus išrinko, viskas aišku- elektroninė, šiurpi, įtampą kelianti klausos pojūčio manipuliacija. Ak jei, būčiau turėjusi galimybę jon pasinerti1 Na,  7/10, neblogai. 

The Marching Band (2024)

Pravirkdė pirmosios filmo minutės, stulbinantis efektas! Siaubas,  ateityje kelias į filharmoniją užkirstas- orkestro atliekama klasika paliktų mane gėdingai sriūbauti. Atsidaro iki tol nežinoti Niagaros kriokliai! Neturiu būdvardžių apibūdinti išgirstai muzikai, žodynas tuščias. Nežemiška, transcendentinė? Garsus dirigentas Tibo sužino siaubingą diagnozę- serga leukemija, būtina kaulų čiulpų persodinimo operacija, Naujienai į parankę įsikibusi kita žinia- šeimoje donorų nėra, nes vyras įvaikintas! Tibo randa vyresnį brolį Džimį, kurio gyvenimas susiklostė anaiptol ne bohemiškai- išsiskyręs, dirba virėju ir gyvena su motina. Labai fainas veikėjas - netašytas, keikūnas, familiarus, bet jausmingas žmogus, kurio gyvenime muzika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Broliai netrunka užmegzti ryšį sunkios socialinės padėties fone- miestelyje uždaromas fabrikas.  Labai malonu pamatyti nepretenzingą  prancūzų dramediją; antraeiliai herojai žemiški, juokingi, mieli, lyg paimti iš daugiabučio laiptinės. Šmaikštūs dialogai ir apsižodžiavimai vertė šypsotis, revoliucinė kovinė dvasia- juoktis, nuoširdumas- pamilti. Džimio mėgėjų orkestrėlyje yra moteris, nepažįstanti natų ir neprigirdintis vyras:D Pabaiga- dar vienas smūgis latakams, užtenka prisiminti ir vėl apsibliaunu. Geriausias KP laimikis šįmet, nebėra kam nurungti, liko tik "Tylieji". 

2025 m. kovo 13 d., ketvirtadienis

Queer (2024)

Daniel Craig homoseksualisto kailyje? Gėjus bondas, degiau iš smalsumo! Be to, perskaičiau, jog paremta William Burroughs biografiniais motyvais; ryški asmenybė, kilo noras vėl jo paskaityti. Jaučiu, kad prasivėrė suvokimo durys; žinoma, kiek įmanoma suprasti narkomaną. Pirmoji filmo pusė sausoka: vyresnis vyras suka sparną aplink jaunesnį, nuolat apsikvailindamas, praradęs bet kokį orumą. Craig be galo nustebino- išvertė kailį ir nesveikai drąsiai emociškai apsinuogino, neatsimenu, kad aktorius būtų TAIP nustebinęs savo vaidybine išmone. Vien dėl jo būtų buvę verta imti į rankas laiko bombą, išplešiančią iš tavęs virš dviejų valandų laiko. Jason Schwartzman vaidina rubuilį draugą, besiskundžiantį, kaip lovos partneriai nuolat jį apvaginėja, amūrai ilgapirščiai.. O antroji pusė- ufff, brolyti. Siurrealizmas, tripinimas džiunglėse pririjus haliucinogenų ir mėginimas įgyti telepatinių gebėjimų. Patiko kontrastas tarp nuobodaus bar-hopinimo, gašlių gėjų žvilgsniukų ir laukinių vizijų, filmas sulaužė bet kokius žanro rėmus. Žiūrėjau ir galvojau apie RIP Davidą Lynchą, jam būtų patikę sąmonės klejonės.

2025 m. kovo 8 d., šeštadienis

Bird (2024)

Graudžiai juokingas ir vilties kupinas filmas, būtų buvę verta KP pamatyti. Dvylikametė Bailey sunkiai priima žinią, kad tėvas greitai ketina vesti vos kelis mėnesius pažįstamą moterį. Ypatinga asmenybė tėvelis- Barry Keoghan sukūrė dar vieną įsimintiną tipą, nenoriu plėstis, pamatysit patys:) Jų šeima priklauso socialinėse paraštėse egzistuojantiems žmonėms;  gyvena kažkokioj landynėj, lyg skvote, kur glaudžiasi neaišku kuo besiverčiantys individai. Bailey tėvui nėra trisdešimties, o jau turi du paauglius vaikus, šiurpu :D Ir vis dėlto istorija nėra depresyvi kaip ankstesnis Andreos Arnold  "Fish Tank"; Bailey artimieji- tėvas, pravarde Vabalas ir vyresnis brolis Hunteris- rūpinasi savais, kaip išgali. Vieta, kur ją pargina namo ant paspirtuko stovintis Vabalas ir uždeda namų areštą, kad nenakvojo namie ir kažkur prašapo- graudžiai juokinga. Mergaitė daug laiko praleidžia viena, neprižiūrima, turint omeny  jos aplinką, nerimauji, kad ko nenutiktų, bet kaip sakiau, neaiškiai jauti, kad viskas bus gerai. Vieną dieną besibastydama ji susipažįsta su ekscentrišku vyruku, vadinančiu save Paukščiu. Galvoje tučtuojau pralekia visos įmanomos psichinių ligų diagnozės, bet Paukštis yra kažkas virš viso to. Franz Rogowski įneša paslapties, intrigos, o paskui išvis prasideda magija. Nes kas sakė, kad socialiai pažeidžiami neturi į ją teisės? Fantastiškas motyvas sklandžiai įsipaišo į paauglystėn žengiančios herojės naratyvą. Trashy vestuvės pabaigoje griebia už širdies, o jaunikio šokis ir daina jaunajai- guilty pleasure to watch :D