Maniac (1980)

William Lustig režisavo labai patikusį aštunto dešimtmečio trashgabalį Maniac Cop"; galvojau, pabandom dar kažką. Atsidūsėjimas- daug silpniau, bet čia vienas pirmųjų kūrinių, nenuostabu, kad blynas pasvilęs. Man labiausiai kliuvo atmestinai parašytas scenarijus, nieko keisto, sukurtas pagrindinio aktoriaus; rašymas ne tavo arkliukas, Joe Spineli. Kuo užsiima pagrindinis veikėjas, ką dirba, kas jo pažįstami? Jokių detalių, vienišius ir tiek. Filmas labai primityvus, o primityvas erzina, jei nepretenduoja į komedijos satusą. Nėra juokinga, vargšės Niujorko moterys: prostitutės, modeliai, seselės- nei viena nėra saugi, kada gatvėse siautėja išsprogtakis pamišėlis. Nulupa skalpą, užmaukšlina ant manekeno, pasikalba su savim,- nauja auka. Taip tęsia, kol vieną nabagę nusitempia į kapines ir absurdiškai pratrūksta. Šeimos trauma palikta pačiai pabaigai, per vėlu susidaryti gilesniam įpūdžiui, tau vienodai. Scena prie kapo ir su atgijusiais manekenais būtų nieko sau, bet atrodo dirbtinai prilipdyta mystery žanro detalė, nors filmas tipo serijinio žudiko siautėjimas, taigi kartu visiškai nedera. O bet tačiau, yra pliusų. Pasigėrėtinai pokšteli Tom Savini, persekiojimas metro stotyje priverčia nemaloniai susigūžti, tas iškrypėlio kambarys, pilnas lėlių- atmosfera atidirbta. Pats žudikas, Joe Spinell- super castingas. Užtenka vieno žvilgsnio ir galvoji- kažkas su juo ne taip, vaidint net nereikia!

Train to Busan (2016)

Dragonfly (2025)

Apie Andrea Riseborough dėl išvaizdos  kadaise esu blogai atsiliepusi po Mandy. Atsiimu savo žodžius, Andrea yra gili, masinanti paslaptis- vandenyno dugne gulintis laivas, kurio niekada nepasieksi. Šalta, slėgis plėšo, deguonis baigiasi, tu miršti. Mat filme To Leslie  ji parodė "Oskaro" vertą talentą, atėmė žadą, paguldė ant menčių ir nokautavo skepticizmą, privertė kraujais kosėti; labai apmaudu, statulėlės negavo. Perskaičius, kad aktorė vaidina "Scanoramos" programos filme, tučtuojau pirkau bilietą. Siužetas netikėtas, dar vienas pliusas. Nors labai lėto vystymo: liūdna vienišos senutės kasdienybė, praskiedžiama socialinių darbuotojų vizitais, žiūrovas laikomas ant pažado, kad greitai situacija pakryps į bloga. Šalia gyvena atžagari Kolin, laikanti agresyvios veislės šunį. Šuo suvaidins labai svarbų vaidmenį. Jaučiau įtampą ir nekantravau, bet scenarijaus autorius niekur neskuba, apdovanoti bus kantrieji. Vienišų senelių padėtis visuomenėje varo į neviltį- jie gyvena taip ilgai, kad vaikai pasiekia pensinį amžių, vargeli. Nuostabiai sužaista moralės jungu, jis slegia stipriai ir atneš bėdos. Apie Kolin informacijos mažai, bet yra kelios scenos, atskleidžiančios pykčio valdymo problemas ir stiprią asmenybės sumaištį.  Mąsčiau, ką galėtų reikšti pavadinimas, ieškojau paslėptų prasmių, metaforų, radau štai ką: "Dragonflies often represent change, transformation, and the passage of life and death".

Inland Empire (2006)

"Scanoramai" organizatoriai parinko mažiau populiarų David Lynch filmą, tačiau nesiryžau trijų valandų praleisti salėje. Pūslė neatlaikytų, o eiti į WC filmo metu  man nepriimtina (išskyrus, kai užtaikai ant šūdo). Gerai, kad yra kitų būdų, ir per dvi dienas pavyko peržiūrėti. Pareikalavo kantrybės, ružūžiokas.  Sako, čia sunkiausiai suvokiamas Lynch rebusas, taip, yra reikalų. Lauros Dern herojė pradeda filmuotis gandais apipintoje juostoje su mergišiumi porininku. Greitai riba tarp darbo ir realybės išsitrina, moteris pradeda haliucinacijų kupiną kelionę. Kiek supratau, tai čia neištikimybės padariniai, per ekstravagantišką Lyncho prizmę, žiauriai norėtųsi su kuo padiskutuoti. Nors žiūralas užtruko, drįstu sakyti- man patiko. Kada atsiduria gatvėje, tarp kekšių, kilo panašumų su Dantės pragaru. Ypač, kada susmunka prie elgetų, besiglaudžiančių ant kartono ir juodaodė uždega jai žiebtuvėlio liepsnelę. Paskui pasirodė, kad čia filmo scena, wtf. Žodžiu, susidariau trapią interpretaciją to, ką pamačiau, ir liko vos vienas nematytas Lyncho filmukas- "Eraserhead".

Pillion (2025)

Pirmiausia pasidžiaugsiu- "Scanoramos" kokybė, po pernai metų fiasko, atsistatė, vėl galima tikėtis neeilinių įspūdžių be baimės, kad gausi uostyti iš bezdalų maišo. Netgi nupirko "The Ugly Stepsister", šaunuoliai! Kaip priklauso, filmas griebė už gerklės beveik nuo pirmųjų kadrų, gerai, kad nieko neatsivedžiau. Frazė Aš ne prieš gėjus, bet.. būtų verta pasigailėjimo, bet ne pasmerkimo. Matome neįprastus nuolankiojo Kolino ir Rėjaus, seksualaus baikerio, santykius. Keliskart salė susijuokė, visgi čia komedija, bet vogčiomis, nes nemalonus jausmas niekada nepaleido. Džyzus, motociklininkų įvaizdis amžiams pakeistas mano sąmonėje, seilės nebevarvinsiu, pamiršta :D  Nuoširdžiai žaviuosi aktorių drąsa mestis į tokius aštrius kūrybinius projektus; Harry Melling ypač, nes Skarsgardo mačo reputacijai niekas negali pakenkti. 

The Beyond (1981)

Žiūrėjau švietimo tikslais. Lucio Fulci, siaubo filmų kūrėjo iš Italijos, pavardę esu girdėjus ne kartą, pabandom. Kažkada mačiau Zombie Flesh Eaters, bet neįdėjau, pasirodė per silpnas, nors dabar pagalvojus, daug geresnis už šitą. Čia irgi justi nerimastinga pasaulio pabaigos nuojauta. Fulci turi racijos: niūrus muzikos takelis, vandenyje skendintis rūsys, knibždantis  blogio jėgos, morgo patalpa ryškioje šviesoje, o ne prietamsy, kaip esam įpratę matyti dabar. Atmosfera faina. Pastebėjau, kad mėgsta nuo kaukolės atšokančios mėsos motyvą ir gausiai tekančias gleives. Kadrai iš labai arti, išsamūs, ilgoki. Turbūt kažkada buvo baisu, galėčiau patikėti. Viešbučio paveldėtoja, nebūtų blondinė, nenori suprasti ženklų- vienas po kito žūva namo tvarkytojai, pasirodo paslaptinga pranašė, o ši toliau verslo reikalus organizuoja. Kita vertus, jos žodžiai: visą gyvenimą praleidau Niujorke, ir kuo jau kuo, vaiduokliais mes netikim. Urbanistikos padiktuotas susvetimėjimas, atsiribojimas nuo paranormalaus pasaulio- logiška. Gražuolai šoka padėti simpatizuojantis gydytojas, galų gale lieka tik dviese, pasaulis dūžta į šipulius, pro pragaro vartus jau žygiuoja numirėlių armija. Erzinantis šaudymas į pilvą, nors jau septynmetis susivoktų, kad tik kulka į galvą atjungia, susimildami! Man būtų patikęs galiausiai pasirodęs pragaro atstovas, nes veiksmui trūko autoriteto. Pliusą uždedu, bet daugiau egzempliorių nieškosiu.

The New York Ripper (1982)

Niekada ten nesilankiau, bet senojo Niujorko miesto panorama sukelia nepaaiškinamą susižavėjimą ir ilgesį (?). Neįmanoma jausti nostalgijos tam, ko nesi patyręs, bet kitaip negaliu apibūdinti apimančio jausmo. Šiuo atžvilgiu vaizdai pasigėrėtini. Likę aspektai.. Čia slasheris/detektyvas, gaudomas šiurpiai moteris žudantis maniakas. Supjausto kaip degląsias kiaules. Ciniškas detektyvas susivienija su gudrašikniu universiteto psichologu; juokingiausia, ar sąjunga atneša kokių poslinkių byloje? Nelabai, nebent čia profailinimo pagrindai, kad kipšas gudrus ir aukšto intelekto, profesoriaus patikinimo nereikia. Tačiau pats juokingiausias dalykas yra anties kvaksėjimo garsai, kas čia buvo? Comic relief? Mane žudo ir kvaksi nelemta antis, cha cha cha, oi, kaip skauda! Plyšau juokais, įtampos nejaučiau, palaida bala, atmosfera sugadinta. Yra sekso maniakė, turtinga dama, daug velnias žino kam reikalingų erotinių kadrų; na, po jos policija jau turi už ko užsikabinti. Neįprastas žudiko motyvas, nors pabaigą pernelyg suforsavo, pasilikę vos poą  minučių sudėti taškams ant "i". Režisierius- Lucio Fulci.