Žiūrėjau švietimo tikslais. Lucio Fulci, siaubo filmų kūrėjo iš Italijos, pavardę esu girdėjus ne kartą, pabandom. Kažkada mačiau
Zombie Flesh Eaters, bet neįdėjau, pasirodė per silpnas, nors dabar pagalvojus, daug geresnis už šitą. Čia irgi justi nerimastinga pasaulio pabaigos nuojauta. Fulci turi racijos: niūrus muzikos takelis, vandenyje skendintis rūsys, knibždantis blogio jėgos, morgo patalpa ryškioje šviesoje, o ne prietamsy, kaip esam įpratę matyti dabar. Atmosfera faina. Pastebėjau, kad mėgsta nuo kaukolės atšokančios mėsos motyvą ir gausiai tekančias gleives. Kadrai iš labai arti, išsamūs, ilgoki. Turbūt kažkada buvo baisu, galėčiau patikėti. Viešbučio paveldėtoja, nebūtų blondinė, nenori suprasti ženklų- vienas po kito žūva namo tvarkytojai, pasirodo paslaptinga pranašė, o ši toliau verslo reikalus organizuoja. Kita vertus, jos žodžiai:
visą gyvenimą praleidau Niujorke, ir kuo jau kuo, vaiduokliais mes netikim. Urbanistikos padiktuotas susvetimėjimas, atsiribojimas nuo paranormalaus pasaulio- logiška.
Gražuolai šoka padėti simpatizuojantis gydytojas, galų gale lieka tik dviese, pasaulis dūžta į šipulius, pro pragaro vartus jau žygiuoja numirėlių armija. Erzinantis šaudymas į pilvą, nors jau septynmetis susivoktų, kad tik kulka į galvą atjungia, susimildami! Man būtų patikęs galiausiai pasirodęs pragaro atstovas, nes veiksmui trūko autoriteto. Pliusą uždedu, bet daugiau egzempliorių nieškosiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą