Kas man patiko- kaip Wes Craven kuria paklydėlius supančią atmosferą- sena, sudrožta degalinė, aplink nė gyvos dvasios, tik slegianti kalnų didybė. Žmogus- blusa visatos akivaizdoje, absoliutus niekas. Kada
shit hits the fan, bejėgiškumas milžiškoje erdvėje sukuria kontrastingą įspūdį- gali bėgti nuo užpuolikų kiek tinkamas, tik kur nubėgsi? Be automobilio, pėsčiomis, per tris dienas gausi galą nuo troškulio arba įkąs gyvatė. Likusi dalis, planetų vardais pasivadinusi psichopatų šeimynėlė, dabar žiūrint, kėlė juoką. Kanibalai greičiausiai(?), perteklinės emocijos ir veidų mimikos vertė prunkšti, todėl Karterių šeimos tragedija nesulaukė deramos mano užuojautos, tik juoko bangą. Aktorius
Michael Berryman, sergantis hypohidrotine ektodermine displazija po šio filmo užlipo ant aukso gyslos- dėl ypatingos išvaizdos jį ėmė kviesti filmuotis kiti siaubekų kūrėjai. Nėra ten šedevrai tie filmai, bet žmogus uždirba pinigus, išgraužk, sušikta genetika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą