Skaitydama Mary Shelly "Frankenšteiną", visada baisėjausi Viktoro sumanymo neatsakingumu. Kaip mažas vaikas, tučtuojau pasišlykštėjęs savo kūrinio bjaurumu, jį atstumia ir numeta it žaislą likimo valiai. Žmonių paniekai, žiaurumui ir neteisybei. Jau žmogus- žmogui vilkas, o čia klaikiai atrodantis padaras, maistinga terpė suklestėti tamsiausiai prigimties kultūrai. Padaro kančios siaubingos, liūdna ir skaudu skaityti. Todėl sekant istoriją, kada išmuša keršto valanda ir Viktoras praranda visus, kuriuos myli, nė kiek negaila, prisiprašei, biče. Guillermo del Toro irgi pasirenka stoti nuskriaustojo pusėn, ko pasekoje siaubo klasika nušvinta naujom spalvom. Filme tiek emocijų, kad likau apšalus, o galų gale ir apsižliumbus! Oho. Sunešiojo dvasiškai, nesitikėjau. Net žiūrėjau padalinus į dvi dalis, nes antroji sunki, būtina nusiteikti. Jacob Elordi nuostabiai perteikė monstro, pasmerkto vienatvei, padėtį, geriausias iš matytų, nors pamenu, Robert de Niro irgi buvo sukūręs neblogą variantą. Viktoras, Oscar Issac rankose, niekingas savanaudis, brolio sužadėtinės viliotojas- tiesiog puikus, Christopher Watz savame stiliuje, o Mia Goth niekada nemaišo. Labai graži scenografija, drabužiai, technikos prietaisai. Vizualinis šedevras, 2025-ųjų kinematografijos šviesulys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą