The Unsaid (2001)

Po gero mistinio trilerio nori nenori užsimanai dar vieno. Užsikabinus už Andy Garsia, kuris buvo patrauklus kaip kipšas Dead Again, suradau psichologinę dramą, kurioje aktoriaus meistriškumas verčia nusilenkti genijui, jo skausmas toks tikras, kad patiri katarsį, matydama, kokie sumauti santykiai su šeima ir koks nelaimingas jis pats. Po asmeninės tragedijos psichiatras Hanteris nutaria nebeužsiimti privačia praktika, dalyvauja paskaitose, rašo knygas, iki... susiduria su praeities sielvartu jauno vaikino Tomio pavidalu. Manipuliacijos, užgniaužtas pyktis ir siaubingi dalykai, turintys įtakos visam likusiam gyvenimui. Vežė. Jauni "troubled" paaugliai paprastai perlenkia lazdą, jų maivymasis akis bado ir užknisa filmui nepasiekus pirmo ketvirčio, bet Tomis- vaikis kėlė šiurpą tuo šaltu žvilgsniu be emocijų. Iš pažiūros tos normalus kad net nenormalu, jei suprantat ką noriu pasakyt. Nu ir užteks, kol nenusigrybavau, verdiktas aiškus- superinis!

Dead Again (1991)

Kenetas Branagh man asocijuojasi su Šekspyro pjese "Daug triukšmo dėl nieko", kurią mes neturėjom gėdos "suvaidinti" Vilniuje, kai buvom pacanai septintokai. Tai greičiau vadinosi "Nulis pastangų tad nieko", mes buvom tragiški: su švarkais iš labdaryno, turint omeny kokį laikmetį teko pavaizduoti, vieno klasioko kedai badė akis, ir kitos milijonas zbitkų, kas mums leido iškovoti paskutinę vietą, bravo begėdei anglų mokytojai, išstačiusiai mus tokiai pajuokai. Bet whatever, kalbėsiu ne apie tai, dabar galėjau pamatyti šį tą, kas nebekels bjaurių asociacijų su praeities "šlove", filmas buvo intriguojantis ir įdomus. Pripažįstu, jam reikėjo laiko įsibėgėti, bet mieli veikėjai išgelbėjo situaciją todėl neprailgo. O paskui.. Finalo niekaip nebūčiau numačiusi, tuo man patinka geri mystery žanro atstovai, paslaptis išlaikyta iki reikiamo momento, to numatyti negalėjo niekas (nemeluokim sau). Žodžiu į vienuolyną atsibeldžia įbauginta moteris, kuriai sapnuojasi košmarai, bet sužinoti kažką beviltiška- atklydėlė nekalba. Iškviečiamas detektyvas, prasideda tyrimas, mes nuklystame net į 1949-uosius- nuostabią Margaret ir Romano Štrausų meilės istoriją su kraupia pabaiga. Bet kuo tai liečia juodu?

Mary and Max (2009)

Mane amžinai grauš sąžinė, kad turėjau jį ir nepažiūrėjau anksčiau, manydama kad čia bus kažkas panašaus į "Viščiukų maištą"- na žinot, tos plastelininės pabaisos, brrr... O čia- GERIAUSIAS ANIMACINIS FILMAS EVER! Aplenkia Coralaine, Simpsonus ir South Park; stačiai šedevras! Vieniša mergaitė iš Australijos ir vienišas vyras iš Amerikos pradeda susirašinėjimą, kuris peraugs į draugystę ir bus geriausia, kas jiems nutiko gyvenime. Humoras ir liūdesys-gyvenimo grimasos retsykiais ypač baisios, bet animacinė aplinka smarkiai švelnina situaciją, priešingu atveju apimtų depresija, nors iškart reikia pasakyt, kad daugumoj bus liūdna. Šmaikštūs pastebėjimai, juokingos sąsajos- šuniukai Sonny ir Cher, mama, "degustuojanti" cheri, agorofobiškas kaimynas ir Maksas- kurį trikdo išorinis pasaulis, nesuprantami žmonių ketinimai ir veiksmai, ir kuris nepavargsta rinkti nuorūkų, nes pasaulyje turi egzistuoti tvarka. Apie keistuolius nepritapėlius, kurie įdomesni nei galėtum pagalvoti. PAŽIŪRĖTI BŪTINA.

Sid and Nancy (1986)

Diske filmas dulkėjo beveik trejus metus, galiausiai pažiūrėjau, nes perskaičiau Nensės motinos, Deboros Spungen knygą "Nenoriu tokio gyvenimo", kur ji rašo, ką reiškė gyvenimas su protiškai nesveika dukra, kiek jie prisikentėjo. Buvo įdomu, ką pamatysiu, kiek nenormalumo bus pateikta. Nensės tragedijos čia nei pėdsako, pavaizduota kaip gatvės šliundra narkomanė, nuolat kelianti scenas ir žliumbianti, nors motina rašo, jog Nensė turėjo didelį intelektulinį potencialą... ir visai negalėjo tvarkytis su pykčio priepuoliais, šeštajame dešimtmetyje gydytojai dar nieko nebuvo girdėję apie šizofreniją. Sidas (Gary Oldman)- kita kalba, netikėtai iškilęs chuliganas, kurį destruktyvus gyvenimo būdas ir santykiai su narkomane nugramzdino atgal į liūną. Nufilmuota puikiai, ypač įsiminė Frank Sinatros hito "My Way" parodija su brutaliu finalu, tikra panko svajonė. Gyvenimas be patogumų, bet laisvėje, neapsunkinat galvos mintimis apie kažkokius tikslus- karjerą, darbą, šeimą, kodėl gi ne? Bet ne kiekvienam toks lengvabūdiškumas, ir ačiū dievui. Sex Pistols buvo fenomenas- jokio talento, išvaizdos duomenų, tik propaguojamas smurtas, prievarta, dugiau nieko, laukinis kriokimas ir draskymais scenoj. Britanijąjie abstulbino (o gal apakino?) savo nepamatuota agresija ir unikaliu įvaizdžiu, bet šokas praėjo. Kas jie buvo? Niekas. Grupelė jauniklių, iš kurių pasipelnė sumanus vadybininkas. Tai ypač įrodo nevykusios gastrolės Niujorke, buvo nušvilpti. Tačiau dirstelėti į tokį laukinį, nevaržomą, laisvą nuo materijos ir šios žemės rūpesčių muzikantų gyvenimą buvo be galo įdomu.
P.S. Gary Oldman ir John Simon Richie (Sidas) išorinis panašumas stulbinantis!

The Secret Life of Words (2005)

Yra aktorių: pavardes žinai jau seniai, tačiau lyg atrandi iš naujo- kalbu apie Timą Robins'ą; šiame filme jis vaidina tiesiog tobulai, Mystic River irgi buvo profesionalu, bet ne taip nuoširdu ir jautru kaip čia. Keista istorija, kurią žiūrint nuolat lydi jausmas kad tau žadama, tuoj paaiškės kažkas svarbaus, reikšmingo, rūkas išsisklaidys ir pamatysi tai, ko nesitikėjai. Taip ir nutinka. Tiek simbolių, tiek dalykų, kurių visų nepastebėsi iš karto. Mergina, ketverius metus dirbanti be atostogų dirbanti fabrike, valganti diena iš dienos tą patį, grįžtanti į nykų butą, kur liūdesio šešėlių neisšklaido jokia šviesa. Likimas ją suveda su kitu nelaiminguoju- Džozefu, kraupiai apdegusiu per gaisrą, ir iš leto, naftos bazė, kurią negailestingai daužo vandenyno bangos, praeities skausmas lipa į krantą. Awesome. Sarah Polley atsimenu dar nuo seno serialo "Kelias į Evonlį", apie provinciją, kur nutinka komiškų, o kartais liūdnų dalykų, mergina išaugo į super aktorę- jokio saldaus meilumo, ne kokia kvėša Kate Holmes, o santūri rimta aktorė plieniniu žvilgsniu, mano ovacijos. Jau nekalbu, kokia nepriekaištinga tai meilės istorija.

Crazy Stupid Love (2011)

Pagaliau padariau tai, kol nedingo iš ekranų- pažiūrėjau, o dabar rašau, kai aplink visi sėdi prilipę prie teliko ir vėpso krepšinį; man vis vien, esu ateistė Lietuvos religijos klausimu. Visai nebloga komedija, nešanti tokią žinutę- taip, meilė skirta kvailiams, o kvailiai- mes visi. Kiek sukrėtė publika, atėjusi pažiūrėti filmo, jau ko nesitikėjau tai šito- kurčių vaikų grupelės ir šeimos su maža mergaite (ekrane rodomi vaizdai toli gražu ne vaikams). Galiu pasidžiaugti, kad žandikauliais malamų popkornų garsas nebuvo nepakeliamas. Kelas seniai nustojo rūpintis savo išvaizda, apsileido riomantinėje srityje, tad nenuostabu, kad žmona Emili neapsikentė ir leido sau užsimiršti svetimo vyro glėbyje. Sukrėstas vyras patenka į rankas tikram sekso grobuoniui Džeikobui, kuris pažada iš Kelo padaryti tikrą macho. Filme daug juokingų melės istorijų, patį Kelą beviltiškai įsimylėjusi septyniolikmetė vaikų auklė, pastarąją- neįtikėtinai sumanus jų sūnus, kurio pastangos atkreipti Džesikos dėmesį kelią juoką ir siaubą- jei tokia gėda ištiktų mane, pagalvoji :)

Beautiful Girls (1996)

Dar viena vasara baigėsi, bežiūrint superinį filmą apie jaunystę ir metą, kai reikia suaugti. Fantastiškas cast'as, puikūs, sąmojingi dialogai, dauguma frazių užsiliko atminty, kaip Polo kalba apie gražias merginas, kurios nušviečia dieną ir žada gražų rytojų. Istorija apie Vilį, kuris atsiduria gyvenimo kryžkelėj, ir kaip tokiais atvejais įprasta, iš didmiesčio grįžta į mažą gimtą miestelį, kur po mokyklos baigimo liko visi draugai, prislėgtas tėvas ir kvėša jaunėlis. Čia jis sutinka kaimynų mergaitę, trylikametę, ir pajunta keistą simpatiją; Viliui 29, tai suprantat apie ką aš. Ji šmaikšti, protinga, užaugusi bus fantastiška- sako jis pašiurpusiam draugui Mo. Nobokovo iškrypimus galit pamiršti, pedofilija čia net nekvepia, tai dviejų žmonių susitikimas, įvykęs gerokai per vėlai, kaip ir Bredberio romane "Pienių vynas". Portman suvaidino neįtkėtinai profesionaliai, o jai viso labo tebuvo penkiolika. Greta slenka nelaimingos draugų istorijos- buvęs mokyklos pažiba Timis, dirba sniego valytoju ir negali pamiršti senos draugės, kuri ištekėjusi ir turi vaiką; karštakošis Polas stengiasi susigrąžinti buuvusią merginą, kuriai atsibodo jo nebrandumas ir įsipareigojimų vengimas. Apsnigtiems miestukams jaučiu keistą prieraišumą, kai tuo tarpu kasdienybėj jis man varo pyktį ir siaubą būti aplaidytai idiotų vaikigalių.