Sid and Nancy (1986)

Diske filmas dulkėjo beveik trejus metus, galiausiai pažiūrėjau, nes perskaičiau Nensės motinos, Deboros Spungen knygą "Nenoriu tokio gyvenimo", kur ji rašo, ką reiškė gyvenimas su protiškai nesveika dukra, kiek jie prisikentėjo. Buvo įdomu, ką pamatysiu, kiek nenormalumo bus pateikta. Nensės tragedijos čia nei pėdsako, pavaizduota kaip gatvės šliundra narkomanė, nuolat kelianti scenas ir žliumbianti, nors motina rašo, jog Nensė turėjo didelį intelektulinį potencialą... ir visai negalėjo tvarkytis su pykčio priepuoliais, šeštajame dešimtmetyje gydytojai dar nieko nebuvo girdėję apie šizofreniją. Sidas (Gary Oldman)- kita kalba, netikėtai iškilęs chuliganas, kurį destruktyvus gyvenimo būdas ir santykiai su narkomane nugramzdino atgal į liūną. Nufilmuota puikiai, ypač įsiminė Frank Sinatros hito "My Way" parodija su brutaliu finalu, tikra panko svajonė. Gyvenimas be patogumų, bet laisvėje, neapsunkinat galvos mintimis apie kažkokius tikslus- karjerą, darbą, šeimą, kodėl gi ne? Bet ne kiekvienam toks lengvabūdiškumas, ir ačiū dievui. Sex Pistols buvo fenomenas- jokio talento, išvaizdos duomenų, tik propaguojamas smurtas, prievarta, dugiau nieko, laukinis kriokimas ir draskymais scenoj. Britanijąjie abstulbino (o gal apakino?) savo nepamatuota agresija ir unikaliu įvaizdžiu, bet šokas praėjo. Kas jie buvo? Niekas. Grupelė jauniklių, iš kurių pasipelnė sumanus vadybininkas. Tai ypač įrodo nevykusios gastrolės Niujorke, buvo nušvilpti. Tačiau dirstelėti į tokį laukinį, nevaržomą, laisvą nuo materijos ir šios žemės rūpesčių muzikantų gyvenimą buvo be galo įdomu.
P.S. Gary Oldman ir John Simon Richie (Sidas) išorinis panašumas stulbinantis!