Amerika kaip jokia kita šalis turi nereėtą skaičių nusikaltėlių, išgarsėjusių visame pasaulyje žiaurumu, pamišimu, o neretai ir šių dviejų deriniu. Džesis Džeimsas buvo vienas jų. Bankų, traukinių plėšikas, įkūnijęs Laukinių Vakarų dvasią 1881-ųjų Misuryje. Jį suvaidinti patikėta Bradui Pittui, ir tai buvo... teisingas sprendimas. Dar niekad nemačiau tokios sukrečiančios vaidybos, nemaniau, kad šis moterų numylėtinis ir
Angelinos kilimėlis taip gali, pakratė mano įsitikinimus savo naudai. Nežinia, kokie jausmai apnikdavo Džesį, kai jis nuolat keldavosi iį vienos vietos į kitą, slaptydamasis nuo teisėsaugos, bet tai ką mačiau, įtikino. Apimtas depresijos, kenčiantis nuo skausmų, paranojiškas, nujautė, kuo viskas baigsis, ta finalinė scena su apdulkėjusiu paveikslėliu atrodė kaip pasidavimas. Cassey čia pasirodė žymiai geriau už savo vyresnįjį brolį, kad mane skradžiai, Benas nevertas nė sudilusio grašio. Pataikūniškas, erzinantis, niekingas bailys Fordas tikėjosi išgarsėti, nudėjęs savo vaikystės didvyrį. Bet būti legendos žudiku nebus lengva. Operatorius žaidžia su kamera fantastiškai, akys laksto tobulais peizažais. Tikras šedevras, sugebėjęs išvengti patoso- Džesis Džeimsas nepavaizduotas kaip vargšė išdavikų auka, o jo žudikas- neaukštinamas kaip herojus. Daug įsimintinų dialogų, kuriuos leidi ir leidi iš naujo, ir vaidina praktiškai vien vyrai- dar vienas pliusas. Kerinti nusikaltėlio elegija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą