Elling (2001)

Šveicarija, JAV ir Norvegija yra labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios šalys, bankrotas joms negresia, kaip neseniai girdėjau per radiją. Štai kodėl skandinavai gali sau leisti tokią prabangą kaip emocionaliai sutrikusių žmonių integracija į visuomenę. Jie gauna puikų butą miesto centre ir paliekami tvarkytis savo nuožiūra. Jau matau, kaip Lietuvoje tokios patalpos nusavinamos, o vargšas žmogus guli rūsyje apsimyžęs ir neprižiūrėtas, įbaugintas. Todėl pradėjau žiūrėti gan įtariai- situacija tokia neįprasta, o jos tikroviškumo nėra kaip patikrinti, tuo mane trikdo europinis kinas, keisti scenarijai. Elingas ir Kjell Barne, vyriškiai, perkopę keturiasdešimt, po kelerių metų spec. įstaigoje, išleidžiami gyventi normalų, kiek tas įmanoma, gyvenimą. Jiems skiriamas būstas, karts nuo karto aplanko socialinis, kurį jie varo į neviltį savo baimėm ir neryžtingumu. Bet pamažu vyrai ima krapštinėtis; išsiskiria dvi labai skirtingos asmenybės- Kjell Barne- tylus, pykčio nevaldantis milžinas, svajojantis pasidulkinti (praėjo pusė mano gyvenimo, o aš to dar nesu daręs) ir Elingas, sarkastiškas klaustrofobikas su poeto gyslele. Juokingi nutikimai kartais liūdni, kartais absurdiškai komiški, bet žiūrisi labai lengvai, o vietom atpažįsti save- ypač, kai tau pasako- o šitas (Elingas) man primena tave. Jėzau, tikrai nesmagu..Apatinių skolinimo scena išmušė iš vėžių- iš nustebimo žvengiau ilgai- nieko panašaus nesu mačius. Nors ir labai keistas- pvz. lytiniai santykiai su paskutinį mėnesį nėščia moterim mane šokiravo- tai išskirtinis filmas apie visuomenės baimes, padidintas 100 kartų. Norėjau rašyt apie naujausią Nolano darbą, taip tragiškai šturmavusį ekranus 20 d. Auroroje, Kolorade, bet gal rytoj.. reik man atsigaut dar po to, ką pamačiau.