2012 m. gruodžio 8 d., šeštadienis

The Last Picture Show (1971)


Jei būčiau viena žiūrėjus, niekaip nebaigčiau, toks lėtas, be veiksmo, tačiau ryškus pėdsakas kino istorijoj. Bogdanovičiaus pavardę girdėjau seniai, o kai pažiūrėjau sukurtų filmų list'ą, paaiškėjo, kad vėliais vakarais per teliką esu mačius jo darbų; tai Mask (1985) ir Prince of Heaven (1997), bet aišku, šitas seniausias ir geriausias. Kaip sunku man taip sakyt, kai ranka vis kildavo prasukt... 50-ųjų Teksaso miestelis, merdintis, beviltiškas, dulkinas. Jaunimas geria ir negalvoja apie ateitį, nes nekokia ji šviečiasi. Bet aišku, net ir tokiam pasaulio užkampy šis tas atsitinka, ir priverčia veikėjus priimti atitinkamus sprendimus. Ta nuobodybė ir beviltiškusmas priverčia pagalvot- o ką tu darytum jų siatuacijoj? Vienintelę kažkiek kultūrinę priebėgą- kinoteatrą, uždaro, ir tai lyg taškas istorijos pabaigoje. Veikt nėra ką, todėl jaunimas užsiiminėja nuogalių maudynėm, išdaigom miestelio kvaileliui ir romanu su žymiai vyresne moterim. Turėčiau rašyt pagarbiau, prasmingas filmas ir t.t. bet negaliu atleist, kad buvo ŠITAIP nuobodu! Senas, todėl nelengva atpažinti dabar tokius garsius aktorius kaip Jeff Bridges, kurio tik balsas nekinta :), Cibyl Shepard ir Ellen Burstyn- bene sunkiausiai. Niūrumas net troškina, bet mane labiau traukia beviltiškumo išprovokuotas nuopuolis, purvas. Ai, bet pažiūrėjau ir galėsiu būt rami.:)

2 komentarai:

  1. man labai patiko šis tikrut tikrutėlis šedevras: šiltas, nuoširdus, paprastas, žmogiškas, prasmingas. Nuotaika, vaidyba, dialogai - puiku. Visai neprailgo, su malonumu pažiūrėčiau dar kartą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Turi jis žavesio, neneigsiu, tik man trūko action'o. Labai patiko pabaiga- retas išdrįsta priimti ryžtingus sprendimus, dažnas bijo rizikuoti ir toliau murkdosi šūde.

    AtsakytiPanaikinti