Enough Said (2013)

Ėjau atiduoti pagarbos šįmet netikėtai mirusiam šauniajam James Gandolfini, ilsėkis ramybėje, Toni. Dar kartą įsitikinau, filmo gerumas atvirkščiai proporcingas žiūrovų skaičiui kino salėje. Šis buvo beprotiškai fantastiškas- sėdėjom trise. Kurį laiką nuogąstavau, nes ilgai buvau vienintelė žiūrovė, niekas nė nepatikrino bilieto prie durų, prasidėjo paranoja kad filmo nerodys arba užrakins salę..pasmerks mane klaustrofobiniam siaubui ir daužymo į duris gėdai... Bet pavėlavusios penkiolika minučių įslinko dar dvi merginos; vėliau paaiškėjo, kad viena iš jų buvo vyras. Masažistė Eva, komunikabili, dešimt metų išsiskyrusi moteris, kurios duktė greit iškeliaus į koledžą. Pokytis, verčiantis sunerimti kiekvieną mamą, vienatvės perspektyva taip pat nedžiugina.Vakarėlio metu ji susipažįsta su daugiau nei nepatraukliu Albertu. Pažintis, turėjusi nutrūkti vos apsikeitus keliom banaliom frazėm, netikėtai išsirutulioja į romaną. Lygiagrečiai Eva randa naują klientę- poetę Marianą. Šios dvi susidraugauja, Mariana karts nuo karto mesteli akmenį į buvusio vyro daržą kol paaiškėja itin nemalonus sutapimas- tas niekam tikęs ex.. yra Albertas. Štai čia galima pasielgti dvejopai- pranešti Albertui naujieną, arba... klausytis sugriuvusių santykių šūduvos (?), pamazgų apie tau patinkantį asmenį ir pamažu imti pašiepti jo trūkumus kitų akivaizdoje.. Kaip jūs pasielgtumėt tokioj situacijoj? Smerkti Evos neskubėkime, manau, daug kas pasielgtų taip pat, nors savybės, kurios tau nekliudė draugystės pradžioje, vien dėl kažkieno pastabų neturėtų virsti erzinančiu trūkumu? Smagu matyti Catherine Keener- susenusią, bet ir toliau nepakartojamą aktorę (čia ji- poetė, be draugių,bet turinti daug priekaištų buvusiam vyrui) Patiekalą pagardina australė Toni Collette, nuolat besibaranti su vyru dėl savo per švelnaus charakterio ir negalėjimo priimti ryžtingų sprendimų; juokinga detalė- ji psichoterapeutė:)).. Gandolfini vaidmuo- pusamžis, nutukęs, stipriai įsimylėjęs vyras- buvo pasibjaurėtina. Ir tai yra didžiausias filmo privalumas- jo natūralumas, pažastimis atsiduodanti buitis, prasegto klyno ir nutąsytų maikučių realybė. Per scenas lovoje užsidengdavau akis- fuuuu, toks storas... Ewwwww. Bet toks filmo požiūris man labai patiko- gana impozantiškų  ričardų gyrų ir visokių klūnių, meilė nėra vien gražuolių privilegija, gana to podiumo ekrane, paprastų žmonių jausmai- kur kas dažnesnis (ir įtikinamesnis) atvejis.