Įsirėžia į atmintį kaip rakštis, kaip šukė, supjaustanti basą pėdą braidžiojant upėje. Patinka man tokie filmai. Čiumpa tave už pakarpos ir stipriai papurto, vis iš naujo permąstai matytus vaizdus, esi šokiruotas, sujaudintas,
palytėtas didžiojo meno- kino. Šiuolaikiniai rusiški filmai malonus atradimas, turint omenyje, kad rusakalbiai
sutvėrimai man darbe retai suteikia laimės, dažniau iškyla aukštos keiksmažodžių pilys jų adresu... Istorija apie žmones, patyrusius praradimo skausmą, ir kaip sekasi su juo
deal'inti. Labai, labai nekaip... Įdomus filmavimo būdas, žiūrovas nuolat vedžiojamas už nosies- sunku pasakyti, ar tai, ką mato veikėjai, tikra, ar tik sužalotos psichikos vaizdiniai. Ooops,
paspoilin'au mažumėlę, bet tiek to. Įtaigus, šiurkštus, netgi buitinis filmavimo būdas sudaro įspūdį, kad fiksuojami įvykiai iš kaimyno namų- taip įsijauti, matydamas primityvius tapetus, sekciją, kalbančas lėles, bulką su pienu, dvarniašką kieme lojančią... Šedevras.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą