Stone Pillow (1983)

Ką reiškia būti benamiu? Senoji Flora žino-tai  kasdien ieškotis maisto šiukšliadėžėse, slampinėti autobuso stotyse, kur bent kiek šilčiau, gintis nuo užpuolikų, o naktį praleisti kokios parduotuvės tarpduryje. Ir gink Dieve neprarasti vežimaičio, kur tiek metų buvo renkamos "gėrybės". Bet jauna socialinė darbuotoja Kerė nenutuokia, ką reiškia būti valkata, ir kodėl jie taip nenoriai apsistoja nakvynės namuose. Kai po eilinės nesėkmės darbe ją pagrasina atleisti, tenka kažko imtis. Pastebėjau, kad Daphnie Zuniga jaunystėje nuolat gaudavo inkščiančių, zyziančių, nervus gadinančių veikėjų vaidmenis, įdomu, tai sutapimas, ar tokia jos natūra? Gatvėje šios dvi veikėjos susiduria, ir nesusipratimo dėka Kerė palaikoma bėgle. Flora jaučia pareigą apšviesti naujokę, kaip išgyventi pavojingose gatvėse, kur negalioja jokios taisyklės, nes paprasčiausiai esi nematomas. Viena ilga naktis Niujorke prasideda... Jei ne Lucille Ball charizma, optimistiškas požiūris ir humoro jausmas, tai būtų labai depresyvus ir liūdnas filmas. Senutė, klenčijanti daržovių iš pažįstamų prekybininkų.. paskui  momentas, kai ją nepelnytai išvaro(!) iš prieglaudos Brukline.. Į šaltį, į chuliganų knibždėlyną. Sapnas apleistame name- apie jaukius praeities namus, nes valkata negimsti, o tampi, nelaimingai susiklosčius aplinkybėm- priverčia sunerimti dėl tolimesnio jos likimo.