Captain Fantastic (2016)

Tėvas su šešiais vaikais gyvena savo susikurtame pasaulyje, toli nuo supermarketų ir materializmu sergančios visuomenės. Maistą susimedžioja patys, kasdien intensyviai treniruojami lyg spartiečiai, mokyklos nelanko, nes yra puikiai auklėjami namie. Į galvas kalama ne tuščia, nenaudinga informacija, o ugdoma nuomonė, formuojama tvirta, savo įsitikinimus turinti asmenybė. Vaikui, nesvarbu, kokio amžiaus, visada sakoma tiesa. Ši griežta, disciplinuota sistema supermamyčių klubui įvarytų isterijos priepuolį, tačiau kokie rezultatai! Nuo paties mažiausio iki didžiausio, vaikai toli lenkia bendraamžius, turi aiškią vertybių sistemą ir nesiduoda išmušami iš vėžių, kas benutiktų. Išbandymas netrunka pasirodyti- keletą mėnesių ligoninėje gydžiusis depresiją, nusižudo mama. Turiu pasakyti, tai sukėlė nerimo, kad šis atsiskyrėliškas gyvenimas visgi nebuvo į sveikatą. Vyro santykiai su uošviais, kaip ir tikėjausi, dvelkia Antarktimi; jam draudžiama pasirodyti žmonos laidotuvėse. Tačiau budistų tikinčiajam ne vieta krikščionių kapinėse, negalima leisti kad būtų taip šiurkščiai paminta paskutinė valia. Šeimyna leidžiasi išpildyti paskutinio mamos noro, beje, labai juokingo :) Vienas geriausių 2016-ų metų flmų. Viggo Mortensenas tobulai įkūnija tėvą- autoritetą. Maniau, kad čia bus indie-comedy, kažkas panašaus į Wes Anderson kūrybą: keisti, nupušę veikėjai ir daug neįtikėtinų situacijų ir nuotykių  (man patinka, bet tai jau būtų plagiavimas), tačiau nieko panašaus, jau pati pradžia privertė tokias paliavas išdulkėti iš galvos.  Į vaikus suaugusieji žiūri iš aukšto, šleikščiai globėjiškai, visada teisus, nes vyresnis principu. O čia pateikiamas aštresnis kampas- ne valdau, įsakinėju, rėkiu, bet formuoju: ryžtingą, savimi pasitinkintį, laisvos dvasios žmogų.

A Monster Calls (2016)

Keistai sutapo, kad du paskutiniai filmai buvo apie vaikus.. Tai nėra mano "arkliukas",  paprastai manieringų mižniukų, aikštingų snarglianosių kine aš vengiu. Bet akį patraukė fantastika ir dailė, ir o stebukle- grybas pasirodė visas baravykas,  ne koks lepšis... Kolinas išgyvena sunkų laikotarpį; kasdien pats gaminasi maistą, savarankiškai ruošiasi į mokyklą, tyliai kenčia bendraamžių smurtą,- o berniukui tik dvylika.. Viskas vardan to, kad nevarginti vėžiu sergančios mamos ir išvengti nekenčiamos močiutės atvykimo. Žiūrovas mato, kad mamai prastai, mirtis neišvengiama. Tai žino visi- pradedant ja pačia, gydytojais, buvusiu sutuoktiniu, motina. Tik sūnus negali susitaikyti. Dirglus, meniškos sielos vaikas tramdo savyje neviltį, baimę, įsiūtį, kol vieną dieną frustracija prasiveržia fantastiška būtybe- pasirodo Žmogus- Medis. Tai Kolino pasąmonė, aišku, kokią žinią ji galiausiai  atskleis. Bet pats procesas, trys pamokančios istorijos, piešti mėgstančiam žmogui buvo tikra palaima. Seniai mačiau taip kruopčiai, originaliai, spalvingai pateiktus veikėjus, stilius- lyg prieš 30metų kurtos trumpametražės animacijos (Plympton, Mulloy, Dudok de Vit), vos nežliumbiau susižavėjimo ašaromis.

Swiss Army Man (2016)

Šizofreniški bezdalai, arba seniai mačiau ką keistesnio... Psichinės ligos yra nuostabi tema originaliam filmui sukurti, ir šiuo atveju tas puikiai pavyko. Pradžia. Jaunas valkata  mėgina pasikarti, susidaro įspūdis, kad jis jau seniai vienas negyvenamoje saloje ir vienatvė pribaigs. Bet paskutinę akimirką jis pamato vandens išmestą lavoną. Tas pasiskraidymas... čia suvokiau, kad laukia daug neįprastenis reginys, negu maniau.. Maniakiškose smegenyse sužimba lemputė- jiedu susidraugaus. Taip, Danielio Radcliff'o lūpomis prabyla mirusysis, bet iš kalbos matome, kad tai tik pagrindinio  herojaus mintys, stebuklas neįvyksta. Pamažu sužinom daugiau apie Henką, kodėl jis miške susikūrė alternatyvią realybę, kur ieško draugystės ir meilės, ir kaip nori grįžti namo. Kai kurios scenos tokios keistos, kad imi jaustis nepatogiai, jau neminint karts nuo karto pasigirstančio "pyrst". Istorija labai liūdna, šizofrenija yra viena šiurpiausių ligų.Labai mėgstu neįprastus scenarijus, būtų kiaulystė, jei negautų Oskaro nominacijos.