Sunkiai įtikima istorija, auka turėjo išprotėti arba nusižudyti per tiek metų. Tačiau visai neseniai skaityta knyga "Moters smegenys" įkrapina lašelio dydžio argumentą. Pagimdžiuosios moters smegenyse viskas persiverčia, ji nustumiama į antrą planą, svarbiausia- vaiko gerovė. Būtent tai palaiko sveiko proto ribose ir neleidžia peržengti.. 17-metė Joy pagrobiama ir laikoma uždaryta septynerius metus, per kuriuos pagimdo prievartautojo kūdikį. Juodu uždaryta mažam kambarį, kas mažajam Džekui atstoja pasaulį, o visa kita "gyvena" televizoriuje. Kartu gamina valgyti, sportuoja, mokosi skaityti, žaidžia, kepa tortus- fantastiška, kaip galima adaptuotis. Primena Faulzo "Kolekcionierių", tik Miranda vis bandė nesėkmingai pabėgti, o Joy tvirtai laikosi ir tyliai kenčia s
enojo Bilo pasirodymus lovoje. Tačiau vieną dieną ji nutaria, kad sūnus nusipelno galimybės pamatyti normalų pasaulį, ryžtasi pavojingam planui pabėgti. Toliau seka depresija, potrauminis stresas, sudėtingi santykiai su tėvais- anūkas nėra širdingai pasitinkamas. Man įdomesnė buvo pirmoji filmo dalis, dilgčiojo visos nervų galūnėlės. Įspūdinga, kaip mergina įteigė sau, kad Džekas- tik jos vaikas, prievartautoją absoliučiai eliminuodama savo sąmonėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą