Simpatizuoju šiam filmui, nes su pagrindiniu herojumi dalinamės ta pačia problema- nemiga. Matyti jį besivartantį palapinėje, gainiojantį uodus, besiklausantį knarkiančio draugo, kalbantį su savimi.. Taip artima. Na, gal išskyrus paskutinį punktą. Jaunas geologas, temdomas šlovingo tėvo šešėlio, atlieka tyrimus laukinėje Norvegijos gamtoje. Vaizdai pribloškiantys, patartina žiūrėti ant didelio ekrano; žmogus- tik menka skruzdėlytė. Egzistencialistinis, norėčiau perskaityt knygą, pagal kurią jis pastatytas. Nes ilgainiui ėmiau dvejoti, ar tai, ką mato Alfredas- tikra; ne paslaptis, kad ilgai prabuvus be miego realybė išsikraipo., ir šiaip daug neaškumų. Ekspedicijoj dalyvauja keturiese, bet draugiškumo mažai. Su vieninteliu Arne Alfredas užmezga ryšį, plius-minus artimesnį. Filme nėra daug veiksmo, paslaptinga, liūdna pabaiga. Skandinaviškas santūrumas beveik šiurkštus. Kinematografija- viena geriausių matytų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą