Rimčiausias Pedro Almodovaro kūrinys po
Talk to Her. Įsikabina mažom rankytėm į atmintį ir ten pasilieka, užkrėsdamas žiūrovą neaiškiu ilgesiu, melancholija. Paprastai maestro filmuose tvyro lengvo humoro atmosfera, neprislegia emociškai, net į skaudžius dalykus žvelgiama su optimizmu, kartais net sarkastiškai. Bet čia juntami stiprūs, gilūs , asmeniniai išgyvenimai. Tiesa, sprogusi spalvų paletė iš pradžių pribloškė- klykiančiai ryškių spalvų drabužiai, baldai, dekoras- bet apsipratus akiai, susikaupi. Tada Antonio Banderas pateikia geriausią savo vaidmenį. Niekur o niekur jis neatskleidė jautrios, pažeidžiamos, vienišos asmenybės, kaip padarė čia. Daugybės sveikatos negaluočių kankinamas filmų režisierius klimpsta į depresiją, nebegali kurti. Netikėtai atradęs narkotikų teikiamą palaimą ir palengvėjimą, jis leidžiasi į prisiminimus. Skurdi vaikystė, imlus, talentingas mažas berniukas, griežta, bet rūpestinga mama, linkinti sūnui geriausio. Homoseksualumas. Banderui akomponuoja kita puiki ispanų aktorė, dažnai figūruojanti Almodovaro juostose- Penelope Cruz. Natūrali kaip iškritusi rasa, susidaro įspūdis, kad nufilmuota vos per vieną dublį, tokios įtaigios scenos su ja. Galiu lažintis, kad filmas figūruos tarp pretendentų į geriausio užsienio filmo kategoriją "Oskaruose".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą