The White Ribbon (2009)

Siaubekai, kurių pagrindiniai veikiantieji- vaikai, man vieni baisiausių, turint omeny, kad jiems ir taip nesimpatizuoju. Psichologinė įtampa lyg spaustuku sugnybus sprandą, nuostabiai suderinta su "čia gi nieko nevyksta" tempu. Ar dėl to filmas neįdomus? O ne, ir tai unikalu. Hanekės filmai ne visi prikausto susidomėjimą, ties "Cache" akis varčiau ir žiovavau. Pasakotojas, jaunas mokytojas, žiūrovą pamažu supažindina su keistais įvykiais, nutikusiais kaimelyje Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Vienaip ar kitaip, prie jų prisidėję.. vaikai. Mažieji nedorėliai prasisuka švariai, nėra įrodymų, o kvotos metu jų nepalauši. Šeimose vaikai jau patyrę suaugusiųjų niekšybių tiek ir tiek, jų veiksmai- pasipriešinimo išraiška. Šaltas atkaklumas veiduose kursto siaubą- kaip įmanoma taip giliai savyje nugrūsti vaikams natūralias reakcijas ir išraiškas (baimę, naivumą, žaismingumą, galų gale, gyvastingumą), paliekant tik šaltą, pabrėžtinį mandagumą. Įdomu paskaityti galvotų žmonių pastabų, kad tai lyg fašistinės Vokietijos gimimimas, taip giliai nesugalvočiau, yra peno pamąstymams. Suaugusiuosius atstovauja keturios pagrindinės kaimelio figūros: Baronas, Pastorius, Gydytojas ir Mokytojas, turėtų būti  keturi miestelio kertiniai akmenys, rūpintis žmonių, ypač vaikų gerove, ar ne? Tačiau jie pasibjaurėtini, asmeniškai šlykščiausiu veidmainiu įvardinčiau Pastorių, kuris pats sulaužo principus, kuriais vadovaudamasis, plienine ranka auklėja savo atžalas. Pabaiga neaiški, kas galų gale nutinka Gydytojo namuose? Mano nuomone, kažkas baigtinio, negrįžtamo. 

In the Glass Cage (1986)

Norėtųsi filmą "atryti" kaip kokiai karvei, išspjauti, ir pamiršti, gaila, neįmanoma. Jis liks atminty neribotam laikui, nes jei paprastai siužetai ir pasimiršta, tai, kas atstumia, šlykštu, pasibaisėtina, įsirėžia nepajudinamai. Jau pirmosios minutės bombarduoja skrandį sutraukiančiu reginiu, sadistas nacis, palikęs bejėgę auką,  mėgina nusižudyti. Nepavyksta, ir jis iki gyvenimo galo įkalintas aparate, kuris kvėpuoja už jį, priklausomas nuo žmonos ir dukros malonės. Žmona siunta, kad yra įkalinta namuose su šiuo akmeniu po kaklu, todėl nusisamdo padėjėją. Jaunuolis, greitai pastebime, neturi slaugytojo kvalifikacijos, užtat turi tamsių užmačių. Jam nesvetima ligonio kriminalinė praeitis, yra sužavėtas taikytų metodų, kaulija pasakojimų, netgi nori pakartoti siaubingus nusikaltimus. Sudvejoji- kas istorijoje didesnis psichas? Priešiškumas tarp ponios ir slaugytojo auga, o duktė, kuriai akivaizdžiai trūksta bendraamžių draugų, prisiriša prie jaunuolio. Manipuliacija sugriauna šeimą, bet čia dar ne viskas. Žmogaus psichika- pats ploniausias, jautriausias darinys, o patirti afektai ir jų pasekmės- nenuspėjami. Ispanai sukūrė kraują stingdančią grobuonies, atsidūrusio priešingoje barikadų pusėje, situaciją.

The Crow (1994)

Vaikystės filmas, su metais visiškai nepraradęs tamsaus, gotiško, kraujataštiško žavesio. Prisiminiau jį, paskaičius, kaip filmavimo metu tragiškai žuvo Brandon Lee, arba kodėl posakis,niekada nesitaikyk į žmogų ginklu, yra teisingas. Tariamai neužtaisyti pistoletai ima ir lemtingai iššauna. Jei aš būčiau Brandonas, norėčiau būtent tokio requiem. Atmosfera primena Batmano "Gotamą", bet ten per švaru, bet tvarkinga, per garsiai girgžda krakmolytos apykaklės. O čia- pastovus lietus, pavojingi skersgatviai, jomis šmirinėjantys pamišėliai. Vieną naktį įvykdomas ypač žiaurus nusikaltimas- nužudoma jauna pora. Bet, kaip mums byloja pasakotoja, kai kurie nusikaltimai esti tokie kraupūs, kad auka tiesiog negali gulti amžinojo poilsio, užklota velėna. Varnas neša jo sielą kerštui įgyvendinti. Nusikaltėliai, kuriuos persekioja keršto ištroškęs Erikas, jų vardai.. Tin-tin, T-bird, Funboy ir Skank; negaliu, žvengiau ir tai trukdė jų nekęsti, bet su šešėlinio pasaulio atstovais taip jau yra, retai aš jiems nesimpatizuoju. O pagrindinis vadeiva.. lyg nužengęs iš Bramo Stokerio romano, plaukų pavydėtų nereta moterėlė :D Komiksų wibe'as perteiktas tobulai.

King of the Ants (2003)

Vėl pažįstamas jausmas- ką, po velniais, čia žiūriu?? Pirštų galiukai vėl tipena link išjungimo, bet paskutinę akimirką sudvejoję, stabteli. Gaunasi, kad vėl peržiūriu abejotiną reikalą, kuris visgi turi šarmo ir nėra betikslis šūdniekis. Sunkiausia, žinoma, ištempti dvidešimt minučių prievartos, nesu silpnų nervų, bet fantominį kraujo skonį burnoje pajutau ir aš. Jaunas, atsitiktiniais darbais besiverčiantis vaikinas patenka į labai blogą kompaniją, jam skirta užduotis nubrėžia neperžengiamą liniją tarp buvusio gyvenimo, ir to, kas laukia ateityje. Kas suformuoja žmogų- monstrą? Patirtas siaubas, o gal tiesiog pažadinami viduje jau glūdėję tamsūs instinktai? Filmas nėra perdėm filosofiškas, aš čia jį kiek kilstelėjau, bet negali sakyti, pamatei- pamiršai. Oi ne, jis pasilieka kaip su avietėmis suvalgyta blakė; kam teko malonumas šio gurmaniško deserto krimstelt, supras. Spjaudyk nespjaudęs, skonis įsikabina į liežuvį, toliau jį kankindamas.

Santa Sangre (1989)

Neteko anksčiau susidurti su Alejandro Jodorowsky, bet tai, ką pamačiau, pakerėjo. Jau žiūrėdama žinojau, kad iš mano atsiliepimo išeis šnipštas, parašyt reikšmingos, sultingos panegirikos  nemoku, mano žodynas skurdus, o perpasakoti siužetą nenoriu.. nueikit ir imdb pasiskaitykit. Kiekviena scena čia įsirėžia į atmintį: akį draskančios spalvos, veikėjų charizma, kunkuliuojančios aistros; cirkas- viena dėkingiausių temų kine, ir siurrealistinis jo vaizdavimas pribloškė mane, paliko bežadę. Ilgesinga muzika, seni klounai, pavydo ir neapykantos persunkta, tragiška tėvų meilės istorija, nebylė pirmoji simpatija, vulgari tatuiruota viliokė, sergantis dramblys- visa tai supa mažąjį Feniksą, iš prigimties jautrų ir švelnų vaiką. Žiūri lyg liūdną pasaką, tik čia užburtą karalaitį išgelbsti, o ne moterišką lytį.