Vėl pažįstamas jausmas- ką, po velniais, čia žiūriu?? Pirštų galiukai vėl tipena link išjungimo, bet paskutinę akimirką sudvejoję, stabteli. Gaunasi, kad vėl peržiūriu abejotiną reikalą, kuris visgi turi šarmo ir nėra betikslis šūdniekis. Sunkiausia, žinoma, ištempti dvidešimt minučių prievartos, nesu silpnų nervų, bet fantominį kraujo skonį burnoje pajutau ir aš. Jaunas, atsitiktiniais darbais besiverčiantis vaikinas patenka į labai blogą kompaniją, jam skirta užduotis nubrėžia neperžengiamą liniją tarp buvusio gyvenimo, ir to, kas laukia ateityje. Kas suformuoja žmogų- monstrą? Patirtas siaubas, o gal tiesiog pažadinami viduje jau glūdėję tamsūs instinktai? Filmas nėra perdėm filosofiškas, aš čia jį kiek kilstelėjau, bet negali sakyti, pamatei- pamiršai. Oi ne, jis pasilieka kaip su avietėmis suvalgyta blakė; kam teko malonumas šio gurmaniško deserto krimstelt, supras. Spjaudyk nespjaudęs, skonis įsikabina į liežuvį, toliau jį kankindamas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą