Puikiai tiktų kino festivalio programai, ir nebūtinai LGBT, nepadarytų gėdos ir "Scanoramai", ir "Kino pavasariui". Žiūrovas turi būti ypatingas, ne eilinis iš minios, nes pats filmas išskirtinis, nepatogus, jautrus, graudinantis. Todėl kam panašaus gyvenimo būdo žmonės atrodo iškrypėliai, tiems geriau pasitenkinti įprasta forumcinemo programa apie heteroseksualius superherojus. Viso filmo metu neatsigėrėjau Udo Kieru- elegantiška ir, išdidžiai jis kuria praeityje garsaus kirpėjo, gėjaus, o dabar- vienišo seno žmogaus senelių prieglaudoje, portretą. Kokios manieros, žvilgsnis, žiedais apkarstyti pirštai- neįsivaizduoju, kas kitas būtų atlikęs tokią pavojingą užduotį- išvengti komiško efekto, peršokti parodijos spąstus? Amžiaus vaidmuo. Netikėtai mūsų veikėjas, nykiai gęstantis tarp demencinių senučiukų, gauna žinią- jo paslaugų tetstamente pageidauja turtinga sena klientė paskutinėje kelionėje- savo laidotuvėse. Nors iš pradžių spyriojasi- tarp jų būta nesutarimų- galiausiai buvęs meistras leidžiasi į kelią. Pabėga iš prieglaudos, ir kulniuoja į miestelį, kuriame kadaise buvo legenda. Jį dar atpažįsta- širdingas susitikimas drabužių parduotuvėje, ir ne toks širdingas pas buvusią kolegę, tapusią aršia konkurente. Viena aišku- Patas buvo didis grožio kūrimo virtuozas. Sužinome detalių iš jo asmeninio gyvenimo, apie skaudų mylimojo praradimą, apie atsidavimą darbui, performansus scenoje: galva-kandeliabras užsitikrina pozicijas kinematografijos istorijoje, apie besikeičiančius grožio standartus ir negebėjimą prisitaikyti. Ak, tie bateliai su perlais pabaigoje :)...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą