The Killing of a Chinese Bookie (1976)

Skaičiau, kad filmas savu laiku patyrė didžiulį fiasko- žiūrovai ėjo iš kino salių pasipiktinę ir nusivylę. Pradžioje jis buvo daug ilgesnis, 2:15min, manau, tai smarkiai prisidėjo prie išreikšto negatyvo gausos, vėliau režisierius juostą apkarpė iki 1:40. Nesėkmės priežastis- John Cassavetes, būdamas žalias kriminalų srityje, parašė scenarijų kriminalinei dramai ir režisavo jį pagal savo viziją. Išėjo labai meniškas produktas, o nusikalstamas pasaulis paprastai siejamas su purvu, atmatom, žiaurybėmis. Scenos, kur smurtas, šaudoma, miršta žmogus- jos visos atliekamos tamsoje, nieko nematai! Gladiatorių šou fanams, ištroškusiems kraujo, čia buvo lyg antausis! Kaip drįso atimti privilegiją pasimėgauti prievartos vaizdais ekrane! Iš tikrųjų, tik dėl šios priežasties filmas vertas dėmesio po tiekos metų, dėl to netipiškumo ir Cassavetes prisiimtos rizikos. Pastebėjau, ką mėgsta labiausiai- tai pritraukti aktoriaus veidą su kamera, viskas vyksta jo išraiškoje, emocijose. Prasiskolinęs striptizo klubo savaininkas Cosmo turi reikalų su mafiozais, kurie pateikia jam užduotį- sykį pinigų grąžinti negali- nužudyti kinų šulą. Cosmo nepanašus į gangsterį, nededi daug vilčių, kad susitvarkys. Realiai, toks ir planas- turėtų būti kulkų suvarpytas senio apsaugos knibždančioje viloje. Cosmo supranta, kad užima linksmintojo vaidmenį, kad žiūrovas bent penkiolikai minučių užsimirštų, kas yra pats- jo biznis laikosi ant šios iliuzijos, gilus monologas pabaigoje tą pabrėžia. Pats įsivaizduoja, kad yra sėkmės įsikūnijimas, apsuptas gražuolių, bet čia vėl iliuzija. 

The Coffee Table (2022)

Kūdikio atėjimas į pasaulį atneša daug sumaišties, ypač kada tėvai ne pirmos jaunystės ir nervai sudėvėti kaip davatkos skudurai. Pora niaujasi lyg šuo su kate, idiotiškas ginčas dėl sušikto kavos stalelio paskleidžia tiek psichologinio smurto dūmų, kad akis ima griaužti. Moteriškė prašosi plytos į snukį, savotiškai, galų gale gauna... Greitai supranti, kad čia bus viena porų, kur vyras pakištas po padu. Nesakau, kad man patiktų atvirkštinis variantas, tiesiog valios primetimas kelia siaubą. Jų toksiški santykiai (arba aš nenormali, žmonės juk  iš tikrųjų panašiai gyvena, ačiū, nereikia) buvo didžiausio klaiko šaltinis. Filme labai daug užknisančių, įkyrių veikėjų (paauglė kaimynė, baldų pardavėjas, brolis su savo paikše drauguže), kurie zulina zulina trapius nervus, o turint omeny kas dedasi vyro galvoje, nesupratau, kaip jis taip ilgai ištvėrė. Visiška auka. Ispaniško temperamento viražai čia labai tiko, be ekspresijos, nuotaikų kaitos, isteriško juoko ir ašarų kaleidoskopo filmo nė neįsivaizduoju! Absoliutus NE vaikų įsigijimui liko nepajudintas.

Longlegs (2024)

Kokį unikalų įpūdį palieka filmas- robotiška užkietėjusių vidurių vaidyba iš Maikos Monroe ir travestija iš Nikolo Cage'o, apsiautus istoriją  nemalonios atmosferos marška. Niko tik balsą girdime, jo nesupainiosi su niekuo, užtat išvaizda... Pradžioje kamera nukerpa pusę veido, matome tik baltai vilkintį žmogų, išsiviepusį, gero nežadantį, o kada stoja visu gražumu- prieš mus plastic-surgery-spree perėjęs objektas!  Nuostabus iškrypėlio ekvivalentas, 10/10. Gal kada pamiršiu siužetą, bet šito veidelio- niekada. Aiškiai simpatizuojama The Silence of the Lambs, mano kuklia nuomone, Cage'as perspjauna Buffalo Bilą, kad ir kaip mėgčiau Ted Levine. Daugiau nei pusę laiko spėlioji, ar čia bus kokio siaubo baubo, nes laisvai sueitų kaip detektyvinė kriminalinė drama, tai likus penkiolikai minučių iki finišo, balsas paaiškina viską kaip mažam vaikui XD Achujenai, nurimkit, nereikės googlinti pabaigos, štai visi taškai ant "i". Gal išėjo sarkastiškai apžvelgti, bet iš tikrųjų čia geriausias Oz Perkins filmas. Labai patiko originalūs veikėjai, net neturiu su kuo lyginti, o šiais kopijuotojų-konformistų laikais šitai yra gerbtinas dalykas. 

What You Wish For (2024)

Pavyzdys, kaip su nedideliu biudžetu ir protinga režisūra visgi įmanoma suręsti padorų trilerį. Nick Stahl čia gerai įsikomponuoja, čiuvas niekada neina lengvu keliu, o lenda į tamsius bruzgynus-  mėgsta keistus vaidmenis, pamenu, prieš porą metų paliko gerą įspūdį What Josiah Saw , o naujas filmas man dar labiau prie širdies. Ką reiškia tinkamas castingas, visai kitas reikalas žiūrėti! Vaidina prasilošusį, kuris neša kudašių ir atskrenda pas senai matytą draugelį. Compadre sekasi pavydėtinai, o štai protagonisto mobilka zyzia nuo grasinančių žinučių ir ultimatumų, jei nesukrapštys skolos. Žiauriai  nenoriu pasakoti kas vyksta toliau, patys pamatysit, slapukauti verta. Pradžia lėta, Stahl malasi po prabangią chatą ir stena iš pavydo, veiksmas įsibėgėja antroje filmo pusėje, girdime daug egzotiškų patiekalų pavadinimų, kada lėkštėje turinio mažai, bet viskas labai aukštos klasės :D Kurstoma įtampa, nors atomazga nenustebina, džiugu, kad baigė taip, kaip baigė. Dideli pinigai valdo, tiesa sena kaip pasaulis. 

Lowlifes (2024)

Daug tikėjausi, o gavau kakalais aplipusią špygą, siaubo komedijos žanrą  nuleisiu į klozetą savo asmeniniuose pasirinkimuose. Turiu omeny, šių laikų, senas geras 80's trash nepaveda. Juokauti reikia mokėt, nemoki pist, nereikia lįst, sako liaudies išmintis. Nors potencialo buvo daug, viską sušiko klaikus castingas. Kas šitie žmonės??? Žertva motina su antidepresantų bonkute, du kvaili vaikai, išsipisinėjanti lesbietė duktė (kaipgi be šito), apgailėtinas nuo žmogžudysčių dročinantis jaunesnysis brolis- šitam blogiausio aktoriaus titulas, period. Tėveliukas dar dar tempia reikalą, bet vienas lauke- ne karys. Toliau- kas parenka berniuką saldainiuką redneck'ui vaidinti? Apskritai rednekų šeimynėlė visiška gėda, nu pasidomėkit, kaip atrodo vadinamojo socialinio sluoksnio atstovai, Deliverance pažiūrėkit. Aklai sekt nereikia, bet odontologo pasididžiavimo vertos šypsenos čia atrodo absurdiškai, o tas akcentas, ausis raižo, ant tiek nenatūralus. Jau nekalbu apie absurdiškus poelgius pabaigoje, kada ne iki galo užtvatini priešą ir kitos nesąmonės. Būtų parinkę šiurpesnės išvaizdos tipų, išmetę homoerotiką, atsisakę debiliško humoro- būtų visai vykęs produktas. Gerai, kad trukmė per daug neatima brangaus laiko. Vienžo, šūdų šūdas.

In a Violent Nature (2024)

Na štai, lauktoji premjera jau čia! Sėdim gal dešimt asmenų, matau kažkas atsitempė popkornų kibirą- žino, kur atėjo? Matyt skrandis plieno sienelėm, pavydžiu. Kelios porelės, originalus būdas romantikai pakurstyt, cha cha. Ekraną sumažina vos ne iki šiknaskylės dydžio ir pradedam. Skaičiau daug atsiliepimų: maišė su šūdais kaip bore-fest'ą arba kėlė į aukštumas dėl originalaus požiūrio kampo, arba/arba. Kontrastai visada patraukia mano dėmesį. Jau minėjau, prieš tai padariau lengvą apšilimą, nes pjaustalai nėra mėgstamiausia siaubekų rūšis. Ir ką- beveik viskas apversta aukštyn kojom. Režisierius nugramdė saldų glajų- paliko vien faktus. Nerūpestingų stovyklautojų chebra, žveriškas žudikas iš pragaro, vien mėsinėjimas, mėsinėjimas, mėsinėjimas. Ir daug gražaus miško. Jokio soundtrack'o, vien matom, kaip žudikas lėtai pėdina per girią. Tie gūrinimai spėja prailgti, salės gale net ėmė kažkas šnibždėtis ir aptarinėt, blet žmonės, kas per manieros. Nugramdymas- tai aukų deaktualizavimas; mes su jais praktiškai nesupažindinami, nesistengiama jiems prikurti prasmingo dialogo, jie pilki kaip pelės, paprasta šaikelė, lyg surinkta Akropolyje per "Jamam" dienas. Jų gyvybės tokios pat svarbios kaip tarakonų bute- gal kas gaudot ir kilniaširdiškai paleidžiat į lauką? :D Žudikas kažkoks vaiko mentaliteto drimba šlykščiu snukiu, nuėmę pakabuką, nelaimėliai prikelia jį iš mirusių, kad prasineštų tarp gyvųjų. Jis nėra kietas kaip Mike Meyers ar Jasonas, negali jo herojizuoti, per Helloween'ą kažin ar rinktumeisi šį kostiumą. Tai beprotiškai stiprus ir nemarus retardas. Viskas rodoma iš jo perspektyvos, todėl nulis adrenalino ir suspenso, būdingo penktadienistrylikta, helovinas ir pan legendoms. Tik smurtas dėl smurto.  Nužudymas blondės, užsiimančios joga, nustebino nauja technika, wooooosh.. Pabaiga įvaro įtampos, nors nieko blatno neparodo, lieka žiauriai nesmagu. Senas įprotis, kad tuoj pystels džampskerą, privertė ausis užsikimšti. O nepystelėjo.  P.S nors sakiau, kad šnekos tuščios ir neįsimenančios, nuskamba nuostabus bybis kaip lūpdažis palyginimas, išsisaugau šitą:D 

Dogman (2023)

Siužetas totalus  kosmosas, kas to Luco Bessono galvoje?? Prieš žiūrėdamas, turi atjungti visus logikos saugiklius, o tai išmuš ir išjungsi filmą. Nežinau, ar daug prarasi išjungęs, tik praleisi labai įsimintiną Caleb Landry- Jones. Užfiksavau pavardę prieš pora metų matytam Safdie filme apie valkatas-narkašus, esu prisiekus strazdanių mylėtoja, o jis dar ir talentingas, ak. Nepaisant to, kad vaidino outcast'ą- invalidą- keršytoją, pasitelkusį šunų armiją, jis gargantiueliškai išvilko šią melodramatišką nesąmonę link pagarbos slenksčio. Neperžengia jo, bet raskit kitą, kuriam būtų pavykę išlipti iš absurdo peklos sausam. Klasikinis debiliška istorija, bet nuostabi vaidyba, atvejis. Viskas žiauriai perspausta- religinio fanatiko tėvo smurtas šeimoje kažkoks biblijinis, ten turėjai apsibliaut, gaikčioti iš užuojautos, o tik žvengei iš silpnapročių su kryžiais ant kaklų. Tearjerkin'ė meilės istorija, nu jau atleiskit, rimtai??. Paskui tas epizodas drag-queen klube, nuspėjama ir klišiška nors rėk, Jėzau, Piaf... O ant koldūnų, nutelos, faršo, marmelado torto dar dar užlipdom silkę-  kriminalinio elemento- skanaus! Užtat šunys nuostabūs, galima rimtai užsikrėsti noru turėti ciucį- kiek dresūros, pasaka,   gyvūnai badass, neteko matyti.

The Burning (1981)

Dar vienas slasher'is bendram išprusimui; sakyčiau, kūrybingesnė ir smagesnė "Penktadienis, 13ta" versija. Paaugliai su daugiau gyvybės, sąmojo, charizmos, nuo raumeningo peštuko iki žertvos didele galva, nuo komiko iki šakaliuko (Fisher Stevens, koks jaunutis ir juokingas plonom kojytėm ir rankytėm :)), paties žudiko išvaizda neblogai sukurpta, panašiai nudegus morda ir atrodytų. Į vasaros stovyklą prisistato kadaise siaubingą traumą patyręs buvęs prižiūrėtojas, pokštas baigėsi liūdnai, liko sudarkytu veidu ir daug įtūžio, pasisaugokit, pizdukai! Kodėl pirmiausia mieste užlenkia prostitutę, nežinau, čia gal dėl vyriškumo pažeminimo, scena juokinga ir absurdiška, bet jei man kekšė prikištų dėl baisaus snukio, čiuju ir aš įsižeisčiau :D Stovykloje  jaunimėlis nerūpestingai leidžia laiką, flirtuoja, deginasi, mergos aptarinėja bernus, paskui su tais bernais dulkinasi arba pamyža paskutinę minutę, kaip kuri. Yra kas po mergų dušines atsėlina pasidairyt XD Nežinau, Alfredo herojui linkėjau blogiausios baigties už tokius šposus, nesvarbu, kad padūchintas, man iškrypėlių negaila Aktorius parinktas tobulai atlikti creepo vaidmenį, išvaizda provokuoja dar niekada neskambėjo įtikinamiau. Pažiūrėjus užsimanai pasiirstyt baidarėm ir pakimarint prie laužiuko miško apsupty- užkrečianti vasaros atmosfera!

Kinds of Kindness (2024)

Ilgam įsiminė dėl juokingo įvykio, nutikusio kino salėje. Prasidėjus filmui, girdžiu: už manęs šnypščia atidaroma skardinė. Hmm, žiūralas ne užkandis, o kietas riešutėlis nusimato, susilaikyčiau nuo alučio, bet juk karšta, atsigaivint norisi, tebūnie. Po kurio laiko pasigirsta su niekuo nesupainiojamas garsas: persona užknarkia. Okey, filmo trukmė beveik trys valandos, bet kam galėjo nutikti :D Pridėsiu, manęs miegas neėmė, bet kėdėje tikrai gali nuskęsti- siužetas kaip guma, nutįstanti į begalybę; režsierius nė kiek nesistengia išlaikyti dėmesio. Trys istorijos, visos šizovos, peržengiančios ribas, nejaukusis Yorgos Lanthimos grįžo! Smagu ekrane matyti Willem Defo, Emma Stone nepasišiukšlina, bet labiausiai išnaudotas Jessie Plemmons. Praėjus didžiajai daliai filmo, žiūrovas pabudo ir išėjo, gal nusivemt į tualetą (?), nes buvo gatavas- šlitiniavo tarp kėdžių. Keisčiausia, kad paskui grįžo, į tą pačią vietą, nors salė pustuštė. Grįžo, kad vėl smigtų, koks ryžtas! Pabudo, kada ėmė leisti titrus, vėliau matėm tysantį stotelėje ant bordiūro XD Taip išėjo, kad smegenys gavo pasidalinti- sekti siužetą ir įvykius užnugaryje, todėl per daug neįsijaučiau į turinį. Pamąstyti, padiskutuoti yra apie ką, labiausiai nudžiugino kūrybinė laisvė, beatodairiškumas-  patiks, nepatiks žiūrovam- pochui, aš čia dirigentas. Kaip supratau, čia hiperbolizuotas, groteskizuotas noras įtikti/patikti aplinkiniams- bet kokia kaina, bet kokiom priemonėm. 

Friday the 13th (1980)

Laukiu kine pasirodant In a Violent Nature, todėl nutariau- pirma reikia pažiūrėti vieną garsiausių slasherių, neabejotinai padariusį įtakos. Frančizė, žinoma iki kraujo net nemačiusiems- pvz, kad pirmoje dalyje Džeisono nepamatysime. Teliko šypsoti matant jaunimo pramogas gamtoje be interneto- ne taip tolima praeitis, o jau tokia svetima.  Stovyklos aplinka- apleisti nameliai, senos antklodės, virtuvės rakandai, viešieji tualetai milžiniškom durim padėjo įsijausti į atokios, tragedijom paženklintos vietos nuotaiką; ir čia vasarą turėtų krykštauti vaikai? Tikrai ne. Vieną po kito, kaip bejėgius viščiukus, savanorius studentus ima pjauti žudikas. Prajuokino, koks jis metodiškas ir planuojantis pradžioje, o paskui nesugeba susitvarkyti su likusia gyva final girl. Pastaroji, aišku, per daug ir nesistengia nudobti užpuoliko, svarbiausia paleidus gerklę bėgti į tamsą- labai panašus elgesys į The Texas Chainsaw Massacre, sukėlęs kone isterišką juoką. Atrodo, blogiausia, kas nutiks ją prisivijus- atims liemenėlę. Vorhees klajonės turi nesveikai daug tęsinių, dar nežinau, ar norėsiu įklimpti, bet pradžia padaryta.

Lady in White (1988)

Vaikiškas siaubo filmas, su daug jausmingos italų šeimos virtuvės vaizdelių. Bendram rezultate atrodo komiškai, bet palietus rasizmo klausimą, liūdna. Mažas berniukas (šauniai pasirodęs atlėpausis Lucas Haas) mėgstantis kurti istorijas ir besižavintis siaubo tematika, išgyvena keistą nutikimą mokyklos drabužinėje. Jam pasirodo mergaitės vaiduoklis; netrukus jis sužino, kad vargšelę ištiko siaubinga lemtis. O ir pats vos nepalydi gyvybės.. Nuo šiol vaiduoklė vis pasirodo, o vaikas laužo galvą, norėdamas išsiaiškinti jos paslaptį. Filmo laikas švaistomas buitiniams vaizdeliams, neskubama kurstyti intrigos; turiu pasakyti, italų mentaliteto vaizdavimas buvo gryna parodija, ypač senelių, susimildami :D Kas žudikas, nebuvo spėlionių, nes nebūna siužetuose linijų šiaip sau. Aišku, pabaigoje holivudiškai viskas išsisprendžia, net cukraus vata prėska, palyginus su už širdies griebiančiu vaizdeliu. Todėl man labiau patinka mažo biudžeto 80's filmai, su kūrimo laisve: turėdami mažai babkių, daug stipriau kuria suspensą, išnaudoja žiūrovo vaizduotės galią, nesibodi debiliško make up ir kečupo kraujo, bet nors matai režisierių besismaginantį. Ką gi, dar viena siaubo seniena- check.