Ilgam įsiminė dėl juokingo įvykio, nutikusio kino salėje. Prasidėjus filmui, girdžiu: už manęs šnypščia atidaroma skardinė. Hmm, žiūralas ne užkandis, o kietas riešutėlis nusimato, susilaikyčiau nuo alučio, bet juk karšta, atsigaivint norisi, tebūnie. Po kurio laiko pasigirsta su niekuo nesupainiojamas garsas: persona užknarkia. Okey, filmo trukmė beveik trys valandos, bet kam galėjo nutikti :D Pridėsiu, manęs miegas neėmė, bet kėdėje tikrai gali nuskęsti- siužetas kaip guma, nutįstanti į begalybę; režsierius nė kiek nesistengia išlaikyti dėmesio. Trys istorijos, visos šizovos, peržengiančios ribas, nejaukusis Yorgos Lanthimos grįžo! Smagu ekrane matyti Willem Defo, Emma Stone nepasišiukšlina, bet labiausiai išnaudotas Jessie Plemmons. Praėjus didžiajai daliai filmo, žiūrovas pabudo ir išėjo, gal nusivemt į tualetą (?), nes buvo gatavas- šlitiniavo tarp kėdžių. Keisčiausia, kad paskui grįžo, į tą pačią vietą, nors salė pustuštė. Grįžo, kad vėl smigtų, koks ryžtas! Pabudo, kada ėmė leisti titrus, vėliau matėm tysantį stotelėje ant bordiūro XD Taip išėjo, kad smegenys gavo pasidalinti- sekti siužetą ir įvykius užnugaryje, todėl per daug neįsijaučiau į turinį. Pamąstyti, padiskutuoti yra apie ką, labiausiai nudžiugino kūrybinė laisvė, beatodairiškumas- patiks, nepatiks žiūrovam- pochui, aš čia dirigentas. Kaip supratau, čia hiperbolizuotas, groteskizuotas noras įtikti/patikti aplinkiniams- bet kokia kaina, bet kokiom priemonėm.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą