Dabar filmai apie psichopatų šeimynėles, į kurių nagus pakliūva nelaimėlis prašalaitis, nebestebina nieko, jų prikepta sočiai. Žiaurybės, sadistinio pobūdžio fonas, auka engiama, kankinama, o tu atbukęs spoksai, nes smurto kertelė seniai išskridus į žvaigždes, peršokti nebeįmanoma. Tokios štai mintys lindo į galvą žiūrint ganėtinai seną, iki tol negirdėtą britų juodojo humoro komediją. Mamytė, auklė ir du a la paaugliai vaikai (jų amžius man liko mįslė, bet gerokai 20+) vis ieškosi "žaidimų" draugo savo šeimynėlei. Taisyklės griežtos, būtinas bekompromisis nuolankumas ir savos valios išmetimas šiukšliadėžen. Aišku, joks sveiko proto individas nenorės žaisti pagal taisykles, alternatyva- keliauk pas angelus tada.Vėlgi, nori nenori prieš akis iššoka šlykštoki palikuoniai, kuriais mus šeria siaubo filmų kepėjai dabar; 70-ųjų versija atrodo tokia nekalta, kukli, bespalvė- na nužudė kelis žmones, kurie nenorėjo žaisti, baisaus čia daikto :D Užtat ko neturi šių dienų pavyzdžiai- stilius. Britiška versija pasižymi agresyviu infantilumu; koktu klausantis, kaip Mamytė ir auklė tarpusavy peza apie vaikučius. Pasikartojimai, deminutyvai lenda per gerklę, vos pusantros valandos filmas išsitęsia iki begalybės,- nuostabus žiūrovo kankinimo būdas, ploju. Maniau, kad pabaigoje atspėsiu, ką sumanė naujasis įnamis, idant išneštų sveiką kailį, bet scenarijus išlaikė orumą ir nebuvo iki galo nuspėjamas, kaip tikėjausi,- šaunu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą