The Man Who Fell to Earth (1976)

Hunger (1983)

Gone Girl (2014)

Sirat (2025)

Tėvas ir paauglys sūnus leidžiasi ieškoti dingusios dukters, vietovė ypatinga- reivas kažkur Šiaurės Afrikoje. Dalindami skrajutes, jie įsilieja į nepažįstamą, paslaptingą undergroundo pasaulį. Ausį pagauna muzika- ne veltui "Oskaro" nominacija už garsą; vien dėl jo filmas būtų ypatingas. Prijaučiu neformalių žmonių judėjimams, momentaliai įsijaučiau. Tėvas ir sūnus "prisiklijuoja" prie laisvai po tūsus klajojančio penketuko, dviejų moterų ir trijų vyrų. Ak, laisvė, jokių paskolų, lizingų ir šūdinų vaikų užpakalių, nesvarbu, kad asmenys toli gražu ne jaunuoliai, gyveni kaip nori! Ar akimirksniu panorau atsidurti jų autobusiuke į sekantį reivą? Žinoma!  Pirma filmo pusė- nerūpestingas tripas, tėvas jaučiasi nepatogiai dėl kartų skirtumo, sūnus žavisi laisvai gyvenančia grupuote, juos idealizuoja. O tada trenkia antra pusė, eina sau. Prigavo, smogė galvon, nesitikėjau, oho siurprizas. Lieka kaltės (?) jausmas, lyg tave būtų nubaudę, kad per linksmai gyvenai, susimokėk. Kažkam siužeto pritrūko, bet juk gauni daug daugiau. Galima sakyt, pamiršti pirminį herojų kelionės tikslą, susimąstai apie laikinumą, likimą, atsakomybę. Valio, pagaliau kažkas gero įplaukė į regos lauką.

It Was Just an Accident (2025)

Klausiu savęs, kur slypi filmo puikumas: apdovanojimas Kanuose ir net dvi "Oskaro" nominacijos? Aišku, čia pirmas kartas, kada žiūriu iranietišką produkciją, man trūksta konteksto apie jų politiką ir panašiai. Absurdo aura panaši į Coenų stilių, jeigu jie kurtų ultra primityviu stiliumi. Eksploatuojama jautri tema- politinio rėžimo metu kankinti žmonės, jų išgyvenimai. Pasitaikė proga atsiteisti skriaudėjui, bet užklupo abejonės ir prasidėjo road-trip'as su augančiu dalyvių skaičiumi ir vis gilėjančiom abejonėm, ką daryti su įkaitu. Nuomonių lietus, visi skeryčiojasi, rėkia vienas per kitą, viskas atrodo išpūsta ir.. kvaila? Absurdas ant tiek stiprus, kad vargšės aukos atrodo kaip nevykėlių gauja, rimtai. Priimkit sprendimą, dėl Dievo meilės! Vienintelis su aiškia nuomone, Hamidas, pavaizduotas kaip karštakošis psichopatas ir žiūrovas skatinamas nepriimti jo rimtai, kodėl? Tada ironiška situacija ligoninėje. Gerai, jeigu pagrindinis uždavinys buvo užabsurdinti iki negalėjimo, užgožti skausmą, suluošintą sveikatą ir sugriuvusį gyvenimą, tikslas įgyvendintas. Keistas gavosi rezultatas: žiauriai depresyvi tema, keršto ir atleidimo idėjos ir tada primityvus pasakojimas, lyg studentas neštų pernakt parašytą kursinį dėstytojui.

Zodiac (2007)

Filmas įdomus tuo, kad parodo, kaip sudėtingos bylos tyrimas vis įstrigdavo biurokratiniuose voro tinkluose ir nulėmė tyrusių pareigūnų gyvenimus. Taip, matyti ir žudikas- pasirinkta tikėti, kad tai buvo būtent jis- bet veiksmas daugiau sukosi apie pareigūnus ir komiksų bičą, kurį labai masino šiurpių žmogžudysčių istorija. Šakės, be interneto, mobiliųjų, vaizdo kamerų gatvėse- kokiu būdu jiems reikėjo pagaut išgamą?? Radus įtariamąjį, vienas detektyvų pasakė- nebeatskyriau, ar čia aš norėjau tikėti kad jis kaltas, ar iš tiesų buvo kaltas. Valdžios spaudimas kuo greičiau išaiškinti nusikaltimus, šlykštūs žurnalistai, kišantys pagalius ir ratus, o pareina ir pareina ižūlūs žudiko laiškai, lyg pasityčiojimas- vėl ištiko tragedija. Žmonės stengėsi dirbti savo darbą kuo geriau, bet supranti, kodėl tiek daug dėjusių, pasaulis pilnas iškrypusių debilų, čia kova su vėjo malūnais. Niekas ačiū nepasakys, o tik spaus ir spaus. Filmas ilgokas, ale suėjo kaip skanus patiekalas; porcija didelė, bet negi paliksi.