Klausiu savęs, kur slypi filmo puikumas: apdovanojimas Kanuose ir net dvi "Oskaro" nominacijos? Aišku, čia pirmas kartas, kada žiūriu iranietišką produkciją, man trūksta konteksto apie jų politiką ir panašiai. Absurdo aura panaši į Coenų stilių, jeigu jie kurtų ultra primityviu stiliumi. Eksploatuojama jautri tema- politinio rėžimo metu kankinti žmonės, jų išgyvenimai. Pasitaikė proga atsiteisti skriaudėjui, bet užklupo abejonės ir prasidėjo road-trip'as su augančiu dalyvių skaičiumi ir vis gilėjančiom abejonėm, ką daryti su įkaitu. Nuomonių lietus, visi skeryčiojasi, rėkia vienas per kitą, viskas atrodo išpūsta ir.. kvaila? Absurdas ant tiek stiprus, kad vargšės aukos atrodo kaip nevykėlių gauja, rimtai. Priimkit sprendimą, dėl Dievo meilės! Vienintelis su aiškia nuomone, Hamidas, pavaizduotas kaip karštakošis psichopatas ir žiūrovas skatinamas nepriimti jo rimtai, kodėl? Tada ironiška situacija ligoninėje. Gerai, jeigu pagrindinis uždavinys buvo užabsurdinti iki negalėjimo, užgožti skausmą, suluošintą sveikatą ir sugriuvusį gyvenimą, tikslas įgyvendintas. Keistas gavosi rezultatas: žiauriai depresyvi tema, keršto ir atleidimo idėjos ir tada primityvus pasakojimas, lyg studentas neštų pernakt parašytą kursinį dėstytojui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą