If....(1968)

Dėmesio, tai seniausias blogo filmas, daugiau sau leisti negaliu.. Žiūrėti senus filmus baisiai liūdna, kai pagalvoji, kaip dabar atrodo aktoriai (jei dar yra kam atrodyti), arba kūrybinė grupė jau seniai kapuose. Žiūri į žmones, kurių jau nebėra. Malcolm McDowell dar gyvas; bet jo šlovės dienos jau praeity. Nušvitęs Clockwork Orange, jis sukėlė mano susidomėjimą, ir taip akiraty atsirado If. Ne toks įspūdingas, labai keistas, pabaigą suprasti padėjo tik kažkokia recenzija. Alegorinė istorija apie Miką Trevisą, sukeliantį maištą senoj privačioj mokykloj, kurios santvarka negali toliau likti kokia buvusi. Fizinės bausmės atstumiančios, be galo griežta tvarka, mokinys- tai šūdas filosofija, taip negali ilgiau trukti. Kas baisiausia, tokia mokykla iš tikrųjų egzistavo.. M.M. vėl toks pat- ironiškas, piktybinis, su per kraštus besiliejančia charizma, toks mokinys negali neužkliūti pedagogams.

Eulogy (2004)

Jei manęs paklaustų, ką mėgstu iš dabartinių aktorių moterų, tai neabejotinai pasakyčiau- Zoe Deschanel. Natūrali, miela ir juokinga, kiekvienas filmas su ja- grynas malonumas. Giminaičiai susirenka į šeimos patriarcho laidotuves. Iš lėto, iš lėto ima kilti erzelys, visi žinom kokie tie giminės susitikimai būna- didelė koncentracija žmonių, kuie jaučiasi esą ne vietoj ir ne laiku. Mylimiausias sūnus slepia savo pornografinio pobūdžio karjerą, viena seserų paskelbia apie savo vestuves su kita moterim, kas iššaukia tikrą furorą, dar kita sesuo laiko savo šeimą taip prispaudusi, kad nei vyras, nei trys jos vaikai nedrįsta pyptelt. Viso to centre Keitė, įpareigota mirusiojo, turi parašyti atsisveikinimo kalbą, rasti gerą žodį apie senelį, išties keistą asmenybę. Filmas pakelia nuotaiką, likusi diena nušvinta; panašus į Death at the Funeral, tik čia humoras dar juodesnis.

Never Been Kissed (1999)

Džosei Geler nelabai sekėsi mokykloje, grubiai tariant, ji buvo patyčių objektas, liaudyje vadinama žertva. Bet tos dienos praeity, dabar mergina turi darbą, siekia karjeros, trokšta tapti žurnaliste. Pirmoji jos užduotis- parašyti straipsnį apie šiuolaikinius paauglius, kuo jie gyvena, kaip leidžia laisvalaikį ir pan. Džosei teks grįžti į buvusią mokyklą.. Istorija nėra tikroviška, gerai pagalvojus, tai nesąmonė, kaip mokinio dokumentai ir visa kita, bet ai.. Sekmadienį kai nėra ką veikt susižiūri smagiai. Tai nėra aukšto lygio filmas, tiesiog gera komedija atsipalaidavimui. Drew Barrymore herojė nevikri vėpla, bet neįtikėtinai miela. Pastangos integruotis neduoda trokštamų rezultatų, užvirsta nesusipratimų ir kvailysčių lavina. O čia dar sukiojasi simpatiškas literatūros mokytojas.

Being John Malkovich (1999)

Scenarijus labai originalus- kiekvienas svajojam vieną dieną nubusti įžymybės kailyje, nusimesti atkarų kasdienybės rūbą, išsivaduoti iš nuobodaus ir monotoniško, nereikšmingo savo gyvenimo.Tačiau filmas man atsiduoda kažkokiom dulkėm, neviltim; be abejo, geras, reikia pažiūrėti, bet man ne itin patiko. Istorija apie tai, kaip nevykėlis lėlininkas Kregas naujoj darbovietėj randa slaptą koridorių į Džono Malkovičiaus, garsaus kino aktoriaus, galvą. Įdomu į pasaulį žvelgti įžymybės akimis, taipogi pasinaudoti impozantiška pastojo padėtimi gražiai kolegei pakabinti... Bet situacija pakrypsta į blogąją pusę; kai žino trys, tai ne paslaptis.. Nemėgstu John Cusack, nei aštuntajame dešimtmetyje, nei dabar, labai atstumiantis atrodo. O čia.. trigubai baisiau- nevykėlis išsišėrusia kasele, gyvenantis tikram zoo sode, mat gyvenimo draugė- smarki gyvūnėlių mylėtoja (sunkiai atpažįstama Cameron Diaz). Žinant, kokie vaidmenys jai dažniausiai tenka, pasisakysiu jos naudai- nevalyva keistuolė su ant kaklo pasikabinusia šimpanze atrodo labai mielai. Eilinių žmogelių niekingos pastangos painaudoti žvaigžde sukėlė gailestį kaip jau įprasta išraiškingam lyg kaip gatvės stulpas J.M.

The Shawshank Redemption (1994)

Kokia atsakomybė- kalbėti apie geriausią, imdb TOP 250 viršūnės pozicijų neužleidžiantį filmą, ir drįsti pasakyti, kad mano nuomone, tai jis nėra pats pačiausias.. Nesiginčiju, gražus, taurus, emocingas, vietom verksit, bet mėgiamiausių dešimtuke tikrai jo nėra. Tai Stiveno Kingo apysakos "Rita Heivort, arba pabėgimas iš Šoušenko kalėjimo" ekranizacija. Kai skaičiau, paliko šlykštų įspūdį, bet aš gerąja prasme. Kas skaitęs Kingą, žino, koks jis realistikos meistras, zonos gyvenimas ir žiaurios jo taisyklės priverčia jaustis nepatogiai. Bet Frank Darabont nesistengė sukurti ateityje pasirodysiančio Ozo pirmtako, daugiau akcentavo ryšį tarp kalinių, draugystę ir gyvenimą už kalėjimo ribų. Atsėdėjus 40 metų, adaptuotis beveik neįmanoma.. Vienas iš pliusų- nevaidina nei viena moteris, jei neskaitysim kelių nereikšmingų sekundžių pradžioje; vien vyrai. Kas liečia gvildenamą temą, tai buvo fantastiškas sprendimas, atsiribota nuo lyčių klausimo, juk sėdint kameroj ne romantika galvoj, o kaip išsaugot sveiką subinę (tiesiogine prasme)...

Engel+ Joe (2001)

Atsimenu, per šias Kalėdas su sese persivalgę tiek, kad kilo grėsmė gyvybei, likusią dieną žiūrėjom filmus, vardiju žiūrėjimo/prastėjimo tvarka, taip jau sutapo: šitą, Easy A, Valley Girl (viešpatie!). Paskutinis buvo toks šūdinas, kad man sunku suvokt kam gaišom laiką, brr, jei kam įdomu, pasigooglinkit, tikrai neteršiu blog'o tuo šūdu. Engel+ Joe yra vokiškas filmas apie du paauglius, priklausančius pankų judėjimui; Engelis seniai bastosi gatvėse, tuo tarpu Joe pabėga iš namų, kai jos nevykėlė mama eilinį kartą atleidžia smurtingam patėviui. Laisvė, alkoholis, narkotikai, muzika, tūsai ir paaugliška meilė. Keista, susidarė įspūdis, kad pabėgus iš namų galima visai komfortiškai gyventi gatvėje, ir rengtis randi ką, ir kur galvą priglaust nakčiai. Nevirsti valkata, kuriai įlipus į viešąjį transportą, ore padvelkia myžalais. Porelė susiduria su daug sunkumų, štai kad ir finansai, bet visada randa išeitį, kuo sunku patikėti. Gatvės gyvenimas labai gerai parodytas, šitą europiečiai sugeba, realistiškumas ir ta dulkėta miesto neviltis jų dirva.

Eternal Sunshine of the Spotless Mind (2004)

Tik antrąkart pažiūrėjus per BTV įsitikinau, koks tai puikus filmas: idėja, pateikimas nerealūs. Taip sakau todėl, kad pirmasis seansas buvo per seną pavargusį kompiuterį, kuris pridėdavo nuo savęs "specialiųjų efektų", plius mano anglų kalbos žinios buvo apverktinos. Todėl vakar turėjau gražų vakarą prie televizoriaus su 2 litrais coca colos. Garantuoju, kad daugumai po nenusisekusių asmeninių santykių yra kilusi mintis išsitrinti iš atminties visa, kas susiję su kadaise mylėtu žmogumi, visiems žinoma frazė: o, kad niekada nebūtume susitikę. Taigi.. tai įmanoma! Nueini pas daktarą Hovardą su maišu atsiminimų, ir išeini lyg niekur nieko, kažkoks nuobodus Džoelis dabar tau niekas. Sužinojęs, kad buvusi mergina taip pasielgė, Džoelis nusprendžia padaryti tą patį- ištrinti praeitį. Bet vidury visko persigalvoja supratęs, kokių gražių akimirkų patyrė su Klementina. Deja, proceso nesustabdysi. Sci-fi, įdomūs veikėjai, oskarinis scenarijus, Jim Carey išverčia odą, o Kate Winslet neleidžia nuobodžiauti kintančiomis plaukų spalvomis ir impulsyviu charakteriu. Filmas veikia kaip katalizatorius, yra apie ką pamąstyt pažiūrėjus.