Four Weddings and a Funeral (1994)

Kaip žavu, kad tokius filmus pažiūri ne taip, kad reikli motina televizija įgrūda tau juos į gerklę eilinių švenčių maratono metu, ir tu visam laikui paspringsti, ateityje jų pavadinimai tau varys vėžį. Kažkaip ieškojau kokios padoresnės komedijos ir išaušo valanda ir jam. Vestuvės pavaizduotos taip fainai, kad nejučia ir pats užsimanai ženytis (klaiku ar ne?). Nėra jaunikio trizniojimo, žmonės drąsiai prisiima įsipareigojimus jų nesureikšmindami, nėra jokių "durys užsitrenkė" motyvų ir kitų nesąmonių. Nebūtų britai- humoras skoningas, veikėjai simpatiški- garantuoju kad išsirinksit saviškį- man tai buvo Fiona ir Garetas. Hugh Grantas savo amžinoj rolėj- gražus plevėsa, nuolat vėluojantis į draugų vestuves ir panioškai bijantis saviškių, net kai sutinka savo iošrinktąją. Na o Rowano Akinsono vadovaujama vestuvių ceremonija įeina į geriausių komedijų vaizdelių dešimtuką :D Žiūri ir galvoji- kodėl pas mus negalėtų būti panašiai? Kodėl tik patosas, žemes pardavęs jaunasis, klaikiai išdažyta jaunoji ir gauja rožinėm/žaliom baisybėm apvilktų pamergių?...

Dorothy Mills (2008)

Ech, atostogos, keliesi 14.00 val., eini miegot ryte, dienos eina lyg per švelnų sapną, tingisi daryti bet ką, todėl tik dabar suimu save į rankas ir brūkštelsiu čia... kažką. Dorotė. Nesitikėjau absoliučiai nieko, kažkos filmų apsinuodijimas man šiuo metu, viskas ką žiūriu- erzina, nesugebu iki galo pabaigt nieko, bet rezultatas buvo labai geras. Maniau bus horroras, paskui kad vienas asmenybės pasidauginimo atvejų, o galiausiai paaiškėjo, kad ten 10m senumo įvykiai. Gerai, kai filmas mąstyt verčia, o ne bukai spoksot į ekraną. Kadangi kūrėjai airiai/prancūzai, produktas matomai skiriasi nuo amerikiečių gamybos, nėra tikėtino žavios psichiatrės ir kaimo Jurgio skudurų sumetimo, humoro ne vietoj. Viena vienintelė vieta privertė prunkštėt, kai gydytoja užgeria raminamųjų su spiritiniais gėrimais, joooo, čia buvo stipriai prašauta pro šalį. Visa kita be priekaištų, klaustrofobiška salos atmosfera, keisti vietiniai ir iškreipta bažnyčios jėga- viskas kartu atskleidžia, kokio šūdo gali aptikti atokiuose pasaulio kampeliuose.

We Need to Talk About Kevin (2011)

Tokių filmų nesu linkus aukštint, girt, nes atrodytų, kad esu nenormali- kalba liečia krūvą žmonių, tragiškai žuvusių dėl psicho paauglio kaltės. Žiūrint labai priminė Debros Spungen patirtį- ji irgi turėjo vaiką, kuris kėlė abejonių, bet jokie gydytojai nesugebėjo nieko rasti ir tvirtino jį esant sveiką. Jis rėkė būdamas kūdikis, kalbėti pradėjo vėlai ir nuolat visai nevaikišką pyktį, pasireiškiantį atitinkamais veiksmai- mamos kambario sudarkymas, maisto mėtymas, tyčinis tuštinimasis ne vietoj- kad dar labiau įsiutintų. Keista, kaip ji neištrenkė jo per langą ar šiaip neužplumpino- žiūrovo nervai tąsomi kaip guma, bjauresnio vaiko nėra. Kratinys iš praeities, dabarties momentų, orientuotis padeda Swinton šukuosena; nesuprantu, kaip ji neišvažiavo po viso to, kas nutiko? Kodėl liko ten pat, nors gyvenimas jau seniai tokio nebepriminė? Montažas superinis. Lieki prislėgta, tiesiog sutraiškyta. Neabejotinas pernai metų grynuolis, kurį nežinai kam pasiūlyti. Jausies paskui blogai, labai blogai... Tačiau žvelgiant objektyviai, nesu mačius nieko tobulesnio.

Terri (2011)

Fainas. Nepritapę ir atstumtieji kine nuolat patraukia akį, nes atskleidžiama, kokie šaunūs žmonės jie vis dėl to iš tikrųjų yra. Tačiau filmai nebūtų filmai; prisiminus kai kuriuos šūlės wierd'us, mane nukrečia šiurpas- nieko mielo juose nematau, žiauru sakyt, bet kažkas buvo rimtai ne taip. Anyway, Teris nuostabus. Plius minus 120kg sveriantis paauglys, gyvenantis su depresija ar kokiu velniu sergančiu dėde, reikalaujančiu nuolatinės priežiūros, kamuojamas klausimo ar gali pažįsti sau krūtis ir pravardžiuojamas titty- ball, pamažu nuleidžia rankas. Iš ko galima spręsti kad žmogus pasiduoda gyvenime- jis numoja ranka į savo išvazdą- Teris eina į mokyklą su pižama. Bet laimei mokykla ne tokia, kur visiem giliai nusišikt ant tavęs, mokiniu rimtai susirūpina direktorius Ficdžeraldas. Nieko ypatingo nepadaro, ir tai sveikintina, nes jau tie perdėti geraširdiškumai Holivude seniai vemt verčia. "Aš susimaunu nuolat, nes žmonėms tai nutinka visą laiką,- sako Fic. Ir tu myli W.C.Reilly už tai, tiesiog už pastangas.

This Must Be the Place (2011)

Sean Penn is awesome! Kiekvieną kartą išvysti naują, dar nematytą vaidybą, štai kodėl jis įeina į mano mėgiamiausių aktorių penketuką. Pažiūrėjus į filmo plakatą gal taip ir neatrodo, kvepia grotesku, bet taip tikrai nėra. Depresijos dar niekas geriau nesuvaidino. Roko žvaigždė leidžiasi į kelionę, kad surastų nacį, kuris Aušvice kankino jo tėvą. Ar įmanoma įsivaizduot ką nors ...keistesnio? Atsitiktiniai žmonės, dykynės, kelionės įspūdis tobulas- nieko kvapą gniaužiančio, kaip kad perspaudžia holivudiniuose filmuose, su debiliško humoro intarpais. Tuo šis filmas ypatingas, primena Wim Wenders darbus, istorija be istorijos. Pennas jau nebesuvaidins nieko labiau ektravagantiško už gotiškos išvaizdos Cheyenne, čia būtų mūsų laikų Dr. Frank-N-Furter, tik ramus. Apibendrinant, patiko žymiai labiau už Drive, nors neturi nieko bendro, išskyrus filmo datą.

Phantom of the Paradise (1974)

Pradžioje pamačius de Palmos pavardę netekau žado- kąąą? Scarface, Carlito's Way kūrėjas... ir šitai?" Taigi negalėjau išjungti neperžiūrėjus iki galo, nors pradžia gero nežadėko. Bet paskui, kai galiausiai atradau tikrojo fantomo pėdsakus, likau labai patenkinta. Tai tobula klasikos parodija, su ekstravagantiškais kostiumais, dainomis ir net Doriano Grėjaus elementais. Nelaimingas kompozitorius svajoja išgarsėti su savo Fausto kantata, tuo pasinaudoja klastingas šoumenas Swan. Apgautas vargšelis patupdomas į kalėjimą; troškimas atkerštyi baigiasi tragedija, ir gauname analogų neturintį Fantomą; jei klasikoje tai pabaisa nuostabiu balsu, tai mūsiškis švogždžia per aparatą, o jo kaukė primena žvaigždžių karus. Nejauti jokio gailesčio, viskas yra Šou.Kristinos vaidmenš perima hipė Fyniks, bet nekaltos mergaitės įvaizdžio nė kvapo, ji traukia kokainą kaip didelė. Sunku nelyginti su Rocky Horror Picture Show, bet datos liudija, kas čia ką galėjo kopijuoti. Pramogų pasaulio taisyklės paprastos kaip du kart du, arba tikroji tiesa, kaip aktorės gauna vaidmenį :).. Kostiumai šaunūs, grimas.. mažo biudžeto ir vietom absurdiškas, bet nesvarbu, parodijai tai nebūtina.

Drive (2011)

Karočia, pažiūrėjau ir.. tikėjausi kažko kito.. Realiai nesu veiksmo filmų gerbėja, bet čia to veiksmo reikėjo beveik maldauti, pirma valanda išnarino žandikaulį bežiovaujant. Goslingas, aišku, gražus ir talentingas, ta Muligan nu, sakykim, pernelyg neerzino, bet taip ir nesupratau, ką norėta pasakyt šiuo filmu. Drive pagrindinės minties rodos neturi, toks lėtas, visokie reikšmingi žvilgsniai, nutylėjimai, gal čia ir buvo esmė- kodėl viskas turi būti prasminga? Bent nebuvo pompastikos, pažiūrėkit, koks aš krūtas, kaip ralinėju... Paskui nuleido nemažai kraujo, tai likau apsipatenkinus, tokie šokeriai įtinka mano iškrypusiam skoniui, taip, esu ne visai normali :))... Idomūs scenų filmavimo rakursai, muzikos takelis neadekvatus, bet tuo ir unikalus. Iš kitos pusės, geriau liaudis žiūrėtų tai, negu eilinį Bondašūdį. Kas liečia vaidybos aspektą, filmas puikus, atidirbta švariai. Vertinčiau 6,5 sumoje.