Tokių filmų nesu linkus aukštint, girt, nes atrodytų, kad esu nenormali- kalba liečia krūvą žmonių, tragiškai žuvusių dėl psicho paauglio kaltės. Žiūrint labai priminė Debros Spungen patirtį- ji irgi turėjo vaiką, kuris kėlė abejonių, bet jokie gydytojai nesugebėjo nieko rasti ir tvirtino jį esant sveiką. Jis rėkė būdamas kūdikis, kalbėti pradėjo vėlai ir nuolat visai nevaikišką pyktį, pasireiškiantį atitinkamais veiksmai- mamos kambario sudarkymas, maisto mėtymas, tyčinis tuštinimasis ne vietoj- kad dar labiau įsiutintų. Keista, kaip ji neištrenkė jo per langą ar šiaip neužplumpino- žiūrovo nervai tąsomi kaip guma, bjauresnio vaiko nėra. Kratinys iš praeities, dabarties momentų, orientuotis padeda Swinton šukuosena; nesuprantu, kaip ji neišvažiavo po viso to, kas nutiko? Kodėl liko ten pat, nors gyvenimas jau seniai tokio nebepriminė? Montažas superinis. Lieki prislėgta, tiesiog sutraiškyta. Neabejotinas pernai metų grynuolis, kurį nežinai kam pasiūlyti. Jausies paskui blogai, labai blogai... Tačiau žvelgiant objektyviai, nesu mačius nieko tobulesnio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą