The Artist (2011)

Čia tai bent kontrastas- prieš rodant filmą, parodė kelis anonsus, vienas kvailesnis už kitą; šaudau-gaudau su Vašingtonu ir Reynoldsu, ir tūpas nesusipratimas, kažkas apie orgiją, taigi kai galiausiai pradėjo eiti filmas, žiūrovas buvo atplėštas nuo siaubo, kurį ką tik pamatė, ir nukeltas į laikus, kai kinas dar buvo menas. 1927m. Nebyliojo kino žvaigždė Džordžas Valentinas šlovės viršūnėje, sutraukia minias, žmonės jį dievina. Bet netrukus pažanga parodys nagus-įgarsinti filmai pamažu ima viršų, senosios žvaigždės nustoja spindesio. Dabar garsi ji- Peppy Miller, statistė, kadaise vaidinusi kartu su Džordžu. Buvusi žvaigždė, dabar- niekas, grimzta į neviltį. Netikėta tai, kad viskas, ką kalba, taip ir rodoma ekrane, nėra jokių verbalinių garsų, pagal visas nebyliojo kino tradicijas. Sunku patikėt, kiek daug praleidi, klausydamas to, ką šneka veikėjai. Klausa užgožia, atrodo, svarbiausią pajūtį, teikiantį daugiausia informacijos- regą. Kai esi priverstas stebėt kiekvieną judesį, išraišką, atsiveria kiti horizontai. Yra labai jautrių momentų, kurie efektingiausi tyloje- pavyzdžiui, kaip Peppy persirengimo kambaryje įkiša ranką į Džordžo švarko rankovę ir apsimeta, kad tai jo ranka ją apkabina... Jeigu jis įeitų ir pasakytų net ir nekalčiausią frazę, jau nekalbu apie tokius žiaurius- ėėė, ką čia darai??- momentas būtų prarastas. Jean Dujardin šįmet vertas Oskaro kaip niekas kitas, būtų kraupu, jei laimėtų Clooney; vien metus akį į The Descendants treilerį pakvipo eiliniu neišsiskiriančiu šūdu, supratau kad tikrai nežiūrėsiu. O šitas- įžūlus įsibrovėlis Holivude, sukurtas pagal nestandartines taisykles, nenuolaidžiaujantis, šviežio oro gūsis tvankiam kambaryje. 10 Oskaro nominacijų, tikiuosi, išplėš bent vieną.