The Jacket (2005)

Kalėdų naktį pasilinksminom, pasidarę  filmų maratoną. Mind-fuck filmų pack'as yra geriausia dovana sau;  atsijojus matytus arba beviltiškus, gavosi nemažas skaičius šedevrų, kurie nekantriai laukia  mano smegenų kerteles užimti. Pradėjom nuo Adrian Brody, nes sesei jis labai gražus. Po galvos traumos Afganistane, Džeko Starko gyvenimas jau niekad nebus normalus. Netikėtai jis atsiduria teisiamųjų suole, yra kaltinamas  policininko nužudymu. Žinoma, nieko panašaus Džekas nepadarė. Tačiau liudininkų nėra, o niūri priešistorė pasitarnauja kaip bilietas į psichūškę. Čia taikomas savotiškas gydymo metodas:  uždedami  tramdomieji marškiniai, , prifarširuojama vaistų,  ir įgrūdama į stalčių. Taip Džekas randa būdą  keliauti laiku ir pakeisti praeitį. Filmas apie tai, kaip vyras  padeda kadaise sutiktai mažai mergaitei, kurios mama mėgsta svaigintis, ir tokiu būdu sušika merginai gyvenimą. Graži idėja, daug galvos sukimo, džiaugiuosi, kad tai buvo pirmas, ne paskutinis mūsų pasirinkimas. Keira Knightley "uostanti šūdą" kaip visada (tas nenatūraliai surauktas šnipas), o va Daniel Craig toks fainutis, dar nespėjęs išBondėti "I'm in here, because they say I have a nervous condition. Well, well here's my question: Who wouldn't be nervous if they really, really looked at their lives? I mean, whose life is that good?"

Adaptation (2002)

Gerų filmų su Nicolas Cage mažai, metams bėgant jo karjera ritosi žemyn, pasiekimus suskaičiuoju ant vienos rankos pirštų. Bet ateityje pasitelksiu ir antrą ranką, mat juosta pagal gėrį eitų iškart po Leaving Las Vegas. Scenaristas Čarlzas išgyvena kūrybinį užkietėjimą. Kaip besistengtų, nepavyksta išstumti nieko padoraus garsios žurnalistės knygai apie orchidėjas. O broliui dvyniui sekasi kuo puikiausiai, nors jis tik pradedantysis! Čarlzas nemiega naktimis, masturbuojasi įsivaizduodamas rašytoją, vaikšto po visokias oranžerijas, stebi tas keistas gėlės- ir nė šnipšt. Buvo įdomu, kaip tas pat aktorius suvaidins du skirtingus charakterius, ar susitvarkys- išėjo labai juokingai ir užtikrintai. Donaldas- tikra priešingybė, atviras, flirtuotojas,  pokvailis, lengvai prisileidžia žmones, imlus naujovėms. Kas tai per knyga? Istorija apie orchidėjų entuziastą Džoną Laroche'ą, kuris pradžioje sudomino žurnalistę kaip potenciali medžiaga straipsniui apie juokingą ekscentriką. Bet juokėsi juokėsi ir prisijuokė žurnaliūgą- viena dieną pamatė, kad štai  pati neturi jokios aistros gyvenime. Dėl nieko jos širdis neplaka smarkiau ir adrenalinas nemuša į galvą. Dar keletas žodžių apie Laroche- jeigu manėt, kad vidutinio amžiaus, hipis be priekinių dantų negali būt žavingas- labai klystat. Chris Cooper gavo Oskarą už šį neformalą, jis vienas įdomiausių personažų filme, toks charizmatiškas ir laisvas dvasia..

Winter of Our Dreams (1981)

Žmogaus psichologinės evoliucijos istorija. Nedaug veiksmo, laidotuvės filmo pradžioje- vienintelis ekspresyvūs įvykis. Nelaimės išvakarėse matome merginą uoste, ji kažkam skambina. Telefonas skamba ir skamba, niekas nekelia. Vos prieš atsiliepiant, ji padeda ragelį, merginos likimas nuspręstas.. Labai stipri vieta emociškai, junti  neviltį, liūdesį, pyktį. Ar vyras, atsiliepęs laiku, būtų kažką pakeitęs? Žinia apie pažįstamos mirtį pasiekia minėtą vyriškį, taip jis susipažįsta su geriausia velionės drauge, prostitute Luisa. Stengdamasis išpešti daugiau detalių, Robas užmezga keistus santykius, kurie apraizgo lyg voratinklis. Ne jį, tai keistas babnikas  plevėsa, net su žmona gyvena keistoje "atviroje santuokoje", o Luisą, lyg jai netrūktų savų rūpesčių. Pamažu, skaitydama draugės dienoraštį, moteris supranta, jog kartoja tas pat klaidas. Prisiriša prie žmogaus, kuriam nerūpi, tokiu būdu tikėdamasi, kad jos problemas išspręs kažkas kitas. Leisdamas būti savo namuose, Robas ją atstumia. Nesibaimindamas, kad nepažįstamoji ką nors nugvelbs ar prisikvies valkatų narkomanų, jis parodo, koks niekas yra Luisa. Šitą tik dabar išmąsčiau..Lėta savianalizė, su prošvaistės tikimybe, kaip vienas draugas sakė- "išjaustas filmas" :D

Testament (1983)

Žvelgiant į juos darosi koktu- ambicingas tėtis, perekšlė mamytė ir trys jų atžalos apakina idiliškos šeimynėlės spindesiu, amerikietiškos svajonės alfa ir omega. Prisipažinsiu, žinodama, apie ką filmas, nekantravau sulaukti nelaimės, kad biški praskiestų šitą saldžią pliurzą. Ištinka branduolinė katastrofa, gyvenvietė atkertama nuo išorinio pasaulio, tėtis, išvykęs ryte į darbą,nebegrįžta. Kyla masinė panika, svarstomas maisto klausimas, taip pat- ar likti, kur yra, ar mėginti keliauti kitur.. O tada prasideda.. Dėl radiacijos pamažu miršta silpniausieji- seniai ir vaikai, tikrai slegiantis vaizdas, tie nesuskaičiuojami kūnai, vyniojami į paklodes, pakasami čia pat, kieme.  Laidotuvės iš pradžių ceremoningos, vėliau tegirdėti beriama žemė.. Motina laikosi tvirtai, kad neišprotėtų, rašo dienoraštį, kuris ilgainiui pameta datas, galų gale, koks skirtumas.. Pirmą kartą matau taip tikroviškai vaizduojant visišką neviltį, kalbu apie žmogaus dvasią. Bet noras gyventi- scena, kur trise mėgina nusinuodyti dujomis- tai instinktas. Paklūsti nesusimąstydamas.

Homecoming (1996)

Grįžau iš kino protmušio, visa persiutus, nėra faina paimti priešpaskutinę vietą! Man! Kažkokius niekalus visi žiūri, milijonus atnešusius X-menus, Avengerius, bla bla bla, kur dar pinigų papo nepaleidžiantys Stawars'ai, šlykštūs Pixar animaciniai išsigimėliai, vien spalvos gali sukelt epilepsijos priepuolį... Maitinamės tuo, ką paduoda kino teatrai, su nemaža popkornų doze ir galonu Colos. Mano nuomone, tikrai gerą filmą reikia rasti pačiam, ieškoti žinynuose, studijuot nepriklausomo kino pasiūlą, knistis tarp video skuduryne ir pan- štai ką man reiškia būti kinomanu. Orientuojuosi į 20-30metų senumo produkciją, nes gerų filmų beveik nebekuria, Holivudas beviltiškai išsigimė, talentingi aktoriai miršta arba greit mirs nuo senatvės, juos pakeičia manekenių išvaizdos lėlės ar tokie kaip Robert Patison, brrr... Kas bus mūsų laikų Pacino arba de Niro, Marlonas Brando? Klausimą palieku atvirą, nes rezultatai nedžiugina. Išliejau kartėlį, dabar apie tai, ką mačiau. Uždarius kickassus, btjunkie, man tenka ieškoti filmų youtube, ten nemenkas pasirinkimas, gaila, daugumas- beverčiai šūdniekiai. Paspragsėjus valandą užkliuvau už Homecoming, patraukė muzikos takelis ir Annie. Annie Bancroft- žvaigždė, kuri net vidutinišką juostą nušviečia ryškia savo gebėjimų ugnim. Keturi nepilnamečiai, palikti motinos prie prekybos centro, turi imtis nevaikiškų sprendimų. Vyriausiai- kokie 13metų, mažiausiam- šešeri. Bijodami, kad socialinės tarnybos, sužinoję situaciją, juos išskirstys, vaikai išsiruošia į ilgą kelionę pėsčiomis pas nežinomą giminaitę. Dice ne pagal metus suaugusi ir atsakinga, palaiko ūpą ir viltį.  Krizių šeimoje jau yra pasitaikę, tad isterijų ar ašarų neišvysite, faktas priimamas stoiškai, su keletu paniurzgėjimų dėl savaime suprantamų dalykų- nežinios, alkio ir nuovargio. Galiausiai iš keistos giminaitės irgi tenka nešdintis, ir taip ketvertukas atsiduria pas tikrą savo močiutę. Šioji nesužavėta idėja priglobti anūkus. Atsiskyrėlė, pikta ant gyvenimo, ne taip įsivaizdavo ateitį. Bet vaikų neįbauginsi- priešingai, jie sugalvoja kaip būti naudingiems, nuo tų pastangų net širdį veria. 

Transamerica (2005)

Kažin koks jausmas moteriai- aktorei, kuriai pasiūlo vaidinti transeksualą? Puiki galimybė išbandyti gebėjimus,  Felicity Hoffman  šauniai susitvarkė su užduotim. Stenas laukia lyties keitimo operacijos, kai netikėtai paskambina ir praneša, kad jis turi sūnų. Planai ima byrėti, psichologė nesutinka pasirašyti sutikimo, kol Stenas neišsiaiškins asmeninių reikalų. Pasirodo, koledže ne visi santykiai buvo tokie jau lesbietiški. Su maištaujančiu septyniolikmečiu juodu leidžiasi į kelionę, per kurią šį tą sužino vienas apie kitą. Neglostė gyvenimas Tobio.. Daug komiškų situacijų, nors visumoje- daugiau liūdnas, nei linksmas filmas, AK, tos Bree manieros- transvestitai nuolat perspaudžia, vaizduodami moterį- tai taip gerai užfiksuota, gaila, negavo "Oskaro"... Pabaiga irgi nepagražinta, niekas nieko "neišgelbėja", saldžios Holivudinės pabaigos nėra. Du vieniši žmonės negali paneigti, kad užmezgė ryšį, tvirtesnį už bet kokią draugystę; visgi jie- šeima..

Alive (1993)

Apie šį filmą sužinojau perskaičius labai apetitą žadinančią knygutę Cannibals. Nuo maorių ir actekų iki 21-ojo amžiaus užkandžiautojų Čikatilos ir Dahmerio. Skanumėlis! Dar ten buvo apie mažiau psichiškai pakenktą regbio komandą iš Urugvajaus, kurių lėktuvas  1972m sudužo Anduose. Kritimo scena priminė pirmąjį "Lost" sezoną, šiurpu, baisu, kraujas stingsta gyslose, vargšai žmonės skrieja milžinišku greičiu į mirtį. Tiems, kuriems pavyksta išsigelbėti, tenka susidurti su šalčiu, neviltim ir maisto stygiumi. Komanda surinkta labai maloni moters akiai, daug gražių veidelių, tai žiūrėt buvo ne taip depresova, ai, negi tokie gražūs pražus :D Labiausiai patiko Felipe ir Canessa, "sirgau" už juos visą filmą. Vyrai laikėsi tikrai šauniai, nenoriu būt kokios feministės išprievartauta, visgi mesiu akmenį mūsų daržan- moteriškai lyčiai būtų buvus pizda...Nors riebalų sluoksnis  saugo nuo šalčio, beje- bado metu moterims netgi labai praversdavęs: "gelbėjimosi ratas" atlikdavo savo tikrąją paskirtį. Tačiau isterija, ašaros, racionalaus proto stoka nieko gero neatneštų. Alpėse jie išbuvo 70 dienų! Gyvųjų gretos praretėjo, bet patys ištvermingiausi sugebėjo grįžti. Kaip? Pasibaigus šokoladui ir vynui, kuo gi mito dvi dešimtys alkanų sportsmenų? Na, teko priimti sunkų sprendimą, ir užkąsti šio to pikantiško.. Beje, kanibalizmo problema aštri tik svarstymo metu, paskui visi laisvai atsipjauna šmotą ir žiaumoja. Svarbiausia išgyventi, neprarasti vilties. Gražu žiūrėti, kokie vyrai vieningi ir palaikantys vienas kitą, faktas, kad dirbo kaip komanda ne tik žaidimo aikštelėje, išgelbėjo tų nelaimingųjų gyvybes.