Lights Out (2016)

Padaras, matomas tik tamsoje, sukėlė siaubo triusikuose, reikėjo įtempt raumenėlius, kad nenutiktų ups! Karočia, jei situacija pasitaikytų man, turint omeny mano vištakumą, greitai gulėčiau sutalžyta,  ir tiek bėdos :D O jei rimtai, filmas nelaukia, kol patogiai įsirangysi lovoje, spėsi sušlamšti pusę užkandžių, sėkmingai pakabindama naują pilvo riebalų rinkę. Nebijok, vasarą maudymukas tau atkeršys savo atvaizdu veidrodyje :D Įvardinau  siaubeko pliusą- saugo figūrą, nes čiumpa už gerklės nuo pirmųjų minučių- sudoroja vargšelį kažkokiam šiurpiam sandėly. Elektra paveda,- lempos zvimbteli kaip uodas, prieš priplojant delnu- ir stoja tamsa, kurioje kažką pamatai. Trumpamm žybteli šviesa- vėl viskas tvarkoje, bet vėl stojus tamsai- kažkas jau arčiau... Taigi, šeima, likusi be maitintojo, gedi. Ypač nesaldu sūnui, nes motinai depresija, ji kalbasi su nematome drauge, vadinasi, reikalai visai prasti. Greitai name pasidaro visai nebeįmanoma būti, vaikas nemiega. Kadangi motina jau ne šio pasaulio dalyvė, vaikų apsauga skambina netikrai seseriai (skirtingi tėčiai). Įsipareigoti neskubanti, išvaizdi blondinė, laužianti kietą. Pamažu aiškėja, kad vaikystėje ir jai teko susitikti su mamos drauge, kas paragino tepti slides iš nenormaliais tapusių namų. Norėdama padėti broleliui, mergina ima aiškintis motinos praeities detales. Turint omeny, kad daug žmonių bijo tamsos, siaubekas genialiai išnaudoja šį faktą savo naudai, net man nejauku buvo ir lėkiau šviesos degti, titrams pasirodžius :) Visgi kelis sykius padaras švysteli dienos šviesoje, priversdamas prunkštelėti, aš būčiau jį ir palikus tuo gergždžiančiu balsu švokščiančiu šešėliu. Ką sukuria žmogaus vaizduotė, yra tūkstančius kartų baisiau už bet kokius kostiumuotus monstrus, nes tai autentiška, asmeniška ir visai nejuokinga.

The Lighthouse (2019)

Paskaičiavau, kad šito filmo žiūrėjimą vilkinu jau ketvirti metai, nesėkmingai laukdama tinkamos nuotaikos. Šiandien nuotaikų karuselė išsuko mane ypač stipriai, iš aukštai žaibo greičiu tėškiausi į žemę, o ratas sustojo. Panašu, kad kol kas čia ir tysosiu. Geresnės progos nebus, jungiam "Lighthouse". Supratau, kad nieko nesupratau :D Nėra už ko  užsikabinti, paleidau smegenis poilsio, palikdama dirbti tik regėjimo pojūtį. Beprotybė izoliuotoje vietoje pavaizduota spalvingai, nors vizualiai matome tik juoda/balta. Du vyrai, prižiūrintys švyturį, keturias savaites turės išbūti vieni saloje. Kartų skirtumai, charakterio vingrybės ,auganti įtampėlė- bet juk tik mėnesiukas, kaip nors vyrai ištvers. Nemalonumai prasideda, kai kyla audra, pamaina neatvyksta, o vanduo užlieja maisto atsargų sandėlį. Prasideda proto užtemimas, įkvėptas nesaikingo alkoholio vartojimo- nes ką daugiau veikti?? Jūreiviški mitai- undinės, jūreivių sielos žuvėdrose, kažkoks Prometėjo tragedijos motyvas.. Kad būtų kiek galvų, tiek interpretacijų- vienos teisingos nėra. Kaip minėjau, galvos ir nelaužiau. Willemas Defo įspūdingas seno vilko kailyje, be gailesčio uja ir gainioja jauniklį Robert Pattison- vis negaliu atsistebėti, kad tai tas pats aktorius iš prastos šlovės Saulėlydžio serijos  (prunkšt!)s, o bernas moka vaidinti!

The Bar (2017)

Įsijungiau, nieko per daug nesitikėdama po "The Last Circus", regis,  per keturis karjeros dešimtmečius Iglesia išsisėmė, nieko baisaus- natūralu. O vat filmas paliko malonų įspūdį- mirties baimė ir veiksmai, kurių imiesi idant išneštum sveiką kailį. Su daug isteriško ispanų temperamento, riksmų ir t.t. Bare susirenka atsitiktinė publika- keli vietiniai, fifa, ieškanti kur pasikrauti telefą, hipsteris, įkišęs nosį į planšetę, valkata lunatikas. Diena kaip daugelis kitų, niekuo neišsiskirianti. Tik štai du išėję lankytojai nušaunami čia pat, gatvėje, kuri mygom ištuštėja. Kas vyksta? Žmonės pasijunta įkalinti, pradeda kilti panika. Įtarinėjimai, kaltinimų kruša, stojimas į barikadas. Kaip žemai galima pulti. Filme apstu ironiško humoro, kaip ankstesniuose režisieriaus filmuose, todėl žiūrisi linksmai. aiškus pašaipus tonas. Absurdiška kova dėl išlikimo, kam pasiseks? Pavojaus akivaizdoje racionaliam protui vietos nėra,- gryna tiesa, todėl vertinu kaip nusisekusį darbelį.

The Survivalist (2015)

Radau šitą kovą dėl išlikimo dėl Mios Goth, kuri pastaruoju metu mane nejuokais domina. Miškuose gyvena simpatiškas vyras įdomia šukuosena. Jo kasdienybė- prižiūrėti nedidelį daržą, nepaleisti šautuvo iš rankų ir nakčiai kruopščiai užrakinti trobelės duris. Maistas seniai tapęs pagrindine valiuta šiame naujajame pasaulyje, todėl  neduokdie sulauksi svečių. Filmo pradžioje matome, kaip pagrindinis veikėjas užkasa kažkokį nelaimėlį, pakliuvusį į paspęstus lokių spąstus. Todėl vyras ne juokais sunerimsta, kai į jo užuoveją atklysta dvi moterys, motina ir duktė (?). Nelabai noriai jas prisileidžia-  sunkmetis negailestingai apipešiojo humanizmą. Bet viena iš moterų tinkama lovai,- antroji valiutos rūšis išlikimo žaidime. Galima suprasti, kad dukteriai nebe pirmas kartas mainai maistas-seksas, mergina nesiparina. Filme daug nuogo kūno, nesu puritonė, bet bybio tampymas  ir senos moters kūšys- šituos mielai būčiau praleidusi. Stebime pasikeitusią vienišiaus dinamiką, nuolat laukdami sprogimo. Įtampa nepaleidžia nė minutei, moterys pastoviai chimičina. Kodėl viskas taip, kaip yra, duodama  suprasti filmo pradžioje iš dviejų kreivių, mėlynos ir raudonos. Išaugus žmonijos populiacijai, augo ir naftos gavybos poreikis, kol vieną dieną nafta pasakė ate, ir žmonijos kiekybiniai rodikliai smuko. Prasidėjo išlikimo kova, negailestinga, kaip džiunglėse. Visada žinojau, kad žmogus- tai prijaukintas gyvulys, kurį  buities nepritekliai mikliai pažadina. Žiūri ir mėgaujiesi tuo nuopuoliu. Filmas mažo biudžeto, bet su turimom priemonėm padaryta neįtikėtinai daug. 

A Man Called Ove (2015)

Greitai eisiu į  perdirbinį, todėl norėjau pasikaustyti, peržiūrėdama švedišką originalą. Kitaip sakant, sumaitoti jį, žinodama tikslias analogijas.  Dvi Oskaro nominacijos 2015-ųjų versijai, ar nebus  amerikonai pervertinę savo jėgų, nutarę ekranizuoti Backmaną? Tomui Henksui teko nepavydėtinas vaidmuo pavaizduoti garsųjį bambeklį kaimyną. Švediška versija iki skausmo artima, pat Uvė- šimtus kartų matytas tipažas- pradedant pirmąją scena su pasipiktinimu dėl gėlių kainos. Jis natūralus, žemiškas, dvelkia buitimi, sunku patikėti, kad čia tik vaidyba. Pačirškino kaimynų gyvenimus savo totalitarinėm taisyklėm apie tvarką, Jėzau, pati kraustyčiausi lauk labai greitai. Bet naujieji kaimynai- iranietė Parvanė su šeima  mačiusi šilto ir šalto, jos lengvai nenubaidysi. Emihgruoti į svetimą šalį, išmokti kalbą, įgyti išsilavinimą, pagimdyti vaikų. Ką reiškia senas pirdyla, kuriam viskas nepatinka, pochui. Ilgainiui kaimynai susidraugauja, komiškai vis nutraukdami Uvės savižudiškus planus. Matome Uvės jaunystės akimirkas, patirtą vargą, ilgainiui užgrūdinusį ir sukietinusį širdį. Bet kuris pasidarytume šiknius, nuolat talžomi per skruostus, nebeturėtume ką atsukti. Filmas deklaruoja  žmogaus gerumą, slypintį giliai giliai, tereikia pastangų  žemai pasilenkti, ištraukti ir nupūsti dulkes. 

The Last Circus (2010)

Bene tamsiausias Iglesios filmas, jokio humoro absurdiškose situacijose, kaip anksčiau, bent kiek simpatiškų veikėjų. Vien fizinė prievarta, nelaiminga meilė, beprotybė ir mirtis. Du klounai, "linksmasis" ir "liūdnasis", myli šokėją Nataliją. Tiesa, su linksmumu Serchijus neturi nieko, nebent juokinga smurtas prieš moteris, prievartiniai lytiniai santykiai ir kasdienis teroras cirke, jam padauginus alkoholio. Liūdnasis, Chavjeras, savyje jau nešiojasi uždelsto veikimo bombą. Sunki vaikystė, tragiška tėvo netektis amžiams jį paženklino. Tereikia degtuko šiai snaudžiančiai dinamito krūvai. Meilės trikampis sprogsta, palikdamas po savimi grybo debesį, kaip po vandenilinės bombos. Kas sulaikė neišjungti? Labai patrauklus operatoriaus darbas, spalvos. Viskas atrodo purvina, paišina, pajuodę. O Chavjero makiažo technika ekstremaliom sąlygom, o Dieve... Gal pamiršiu filmo siužetą, tai neišvengiama laikui bėgant, bet lygintuvas vietoj skaistalų liks atmintyje amžinai :D

The Pale Blue Eye (2022)

Maloniai nuteikė Edgarą Alaną Poe suvaidinęs Harry Melling. Paskutinį kartą matytas "Queen's Gambit", įsimintinos fizionomijos aktorius, kurį galima prilyginti jaunam Crispin Glover. Pamačius jį, gauni pažadą- suteiks filmui keisto prieskonio, kurį bandysi identifikuoti skonio receptoriais, vartaliosi liežuviu, bet kilmės nustatyti nepavyks. Skanu, ir tiek. Kitų vaidybos (išimtis Christianas Bale'as) nekomentuosiu, nes išlįs mano kritikos slibinas.. O aš nenoriu pilti pamazgų, reginys, bendrai paėmus, man patiko. Labai gražūs vaizdai,- atšiauri žiema, kadetų mokykla, kurioje įvykdomas žiaurus nusikaltimas. Kostiumai irgi glosto akį, seniai nemačiau istorinio filmo, vien treningai, džinsai ir neplautos galvos paskutiniu metu buvo apmarinę romantines pajautas. Taigi, garsus detektyvas  Augustas Landoras yra pakviečiamas tirti kadeto žmogžudystės. Nors žiūrint filmą, imi abejoti Landoro profesionalumu, jam labai daug padeda Edgaras, bet čia ir slypi esmė- žiūrovas išduriamas pabaigoje!!!  Gražus manevras, labai padeda atsipeikėti po komiškų okulto apeigų - Gillian Anderson, pasigėdytum :D. Taip ir laviruoji- iš vienos pusės estetiškas, smalsumą žadinantis reginys, gotiška atmosfera, iš kitos- neperprantami režisūriniai riktai ir nupezusi vaidyba. Bet juk čia Netflix, daug ir nereikia tikėtis. Išstenu septynis.