2012 m. sausio 29 d., sekmadienis

The Artist (2011)

Čia tai bent kontrastas- prieš rodant filmą, parodė kelis anonsus, vienas kvailesnis už kitą; šaudau-gaudau su Vašingtonu ir Reynoldsu, ir tūpas nesusipratimas, kažkas apie orgiją, taigi kai galiausiai pradėjo eiti filmas, žiūrovas buvo atplėštas nuo siaubo, kurį ką tik pamatė, ir nukeltas į laikus, kai kinas dar buvo menas. 1927m. Nebyliojo kino žvaigždė Džordžas Valentinas šlovės viršūnėje, sutraukia minias, žmonės jį dievina. Bet netrukus pažanga parodys nagus-įgarsinti filmai pamažu ima viršų, senosios žvaigždės nustoja spindesio. Dabar garsi ji- Peppy Miller, statistė, kadaise vaidinusi kartu su Džordžu. Buvusi žvaigždė, dabar- niekas, grimzta į neviltį. Netikėta tai, kad viskas, ką kalba, taip ir rodoma ekrane, nėra jokių verbalinių garsų, pagal visas nebyliojo kino tradicijas. Sunku patikėt, kiek daug praleidi, klausydamas to, ką šneka veikėjai. Klausa užgožia, atrodo, svarbiausią pajūtį, teikiantį daugiausia informacijos- regą. Kai esi priverstas stebėt kiekvieną judesį, išraišką, atsiveria kiti horizontai. Yra labai jautrių momentų, kurie efektingiausi tyloje- pavyzdžiui, kaip Peppy persirengimo kambaryje įkiša ranką į Džordžo švarko rankovę ir apsimeta, kad tai jo ranka ją apkabina... Jeigu jis įeitų ir pasakytų net ir nekalčiausią frazę, jau nekalbu apie tokius žiaurius- ėėė, ką čia darai??- momentas būtų prarastas. Jean Dujardin šįmet vertas Oskaro kaip niekas kitas, būtų kraupu, jei laimėtų Clooney; vien metus akį į The Descendants treilerį pakvipo eiliniu neišsiskiriančiu šūdu, supratau kad tikrai nežiūrėsiu. O šitas- įžūlus įsibrovėlis Holivude, sukurtas pagal nestandartines taisykles, nenuolaidžiaujantis, šviežio oro gūsis tvankiam kambaryje. 10 Oskaro nominacijų, tikiuosi, išplėš bent vieną.

2012 m. sausio 28 d., šeštadienis

Possible Worlds (2000)

"Pusiau snūduriuodamas" kai žiūri, sukuriama ypatinga atmosfera, besirišanti su filmo tema: tas pats žmogus gyvena daugybę gyvenimų vienu metu. Vadinasi vieną akimirką esi čia, ten, ir dar kažkur anapus. Neblogas mystery, su dviem etaloniniais detektyvais- sarkastišku veteranu ir juokingu bernioku, kurį vyresnėlis traukia per dantį (kartais labai žiauriai). Viskas sukasi aplink Džordžą, kurio sudarkytas kūnas randamas filmo pradžioje. Retrospektyvoje matom, kad vyras tuo pačiu metu gyvena keliuose pasauliuose, ir jo santykiai su mylima moterim Džois kiekvieną kartą skirtingi. Taip daugmaž atrodo siužetas; bet tik bendrai bruožais, nes čia toks mindfuckeris kad ohoho. Pavyzdžiui, kodėl Džordžas perima tik gyvenimo aplinkybes, o išvaizda jo tokia pat? Juk filmuose apie persikėlimus, keliauja tik, hmm, asmenybė. Bet tokie galingi riešutai mane veža, nors gliaudiklis ir pakleręs mano buvo vakar,dešinė akis dar žiūrėjo, o kairė ėmė protestuot ir prašė miego. Tilda Swinton suteikė rūgštumo, nes jei būtų paimta kokią gražesnio veidelio aktorę, viskas virstų melodrama, ir tokia super idėja būtų paskendusi herojų santykių peripetijose.

2012 m. sausio 26 d., ketvirtadienis

Muriel's Wedding (1994)

Ne ne, tai nereiškia, kad žiūriu pirmą kartą- jei nebūčiau mačius Miurielės, būčiau absolutely frod, o ne movie lover... Tiesiog.. jį buvau absoliučiai užmiršus, ir nutariau atgaivint atmintį. Liūdnam vakarui kaip šis puikiai tiko- ryt vėl tie prakeikti debilų snukiai... Anyway, reginys nepakartojamas. Džiugu, kad kino pasaulyje filmas neturi analogų, ir abejoju, ar kada turės. Holivudas niekada neišgaus tokios melancholiškos, juokingos, ir kartu graudžios istorijos- jie neturi tokių aktorių, kaip Toni C. Miurielė gyvena šeimoje, kurioje pagyrimai ir paskatinimai- kaip sniegas liepos mėnesį, tėvas nuolat stengiasi visus nusodinti ir pažeminti. Bedarbė, apkūni, ji sėdi namie ir klauso ABBA. nORS vaikai, jau beveik suaugę, nieko neveikia, tik trinasi aplink ir tęsia tradiciją- "You are terrible, Muriel"- velnias, kikenu net dabar... Bet mergina nutaria nepasiduoti, ir po dar vieno pažeminimo užbraukia patirtas nesėkmes- ji atsiplėš nuo tėvų ir įgyvendins savo svajonę- ištekės. Keistos svajonės, bet ginčytis negalima. Labiausiai man patiko Rachel Griffiths herojė- sarkastiška rūkorė, gyvenimu trykštanti trumpaplaukė, kuri įneša permainų į liūdną ir nykų Miurielės gyvenimą. Todėl nenuostabu, kad pastaroji pasako žodžius, kurie gražiausiai apibūdina draugystę:

When I lived in Porpoise Spit, I used to sit in my room for hours and listen to ABBA songs. But since I 've met you and moved to Sydney, I haven't listened to one Abba song. That's because my life is as good as an Abba song. It's as good as Dancing Queen.

Seksmisja (1984)

Smagus lenkų (!) produktas- 2044m. Žemėje nelieka nei vieno vyro! Argi ne šaunu? Moterys sukūrė savo visuomenę, yra orientuotos į karjerą, niekas negadina kraujo, gyvenimas tiesiog rožėm klotas. Ypač čia turėtų patikt vaikinam- tiek nuogų bobų prisižiūrėsit, kad man keista, kaip man neprisisapnavo karts nuo karto pasirodantys papai. Maždaug vidury susimąsčiau, kad jei kas įeitų į kambarį, pamanytų, kad žiūriu kokią oldskūlinę erotiką :D Bet jos atšildo prieš 53m. mokslo vardan užšaldytus vyriokus, ir prasideda visos bėdos. Komedija gan kandi, sunku patikėti, kaip dviese sugeba pridaryti tiek žalos ir sudrebinti visą sistemą, bet kliūva ir stipriajai lyčiai: "Sumuštas moters, nebenoriu gyventi"- inkščia Maksas, mergišius, moterų negerbiantis šmikis. Jo draugas- priešingybė, kuklus, drovus Albertas, bet ne veltui Lamia sako- "mažesnysis daro blogą įtaką didesniajam". Lyg tyčia du charakterių tipai, pridarantys moterims daugiausia žalos- kiekviena bent kartą yra užsirovus ant lovelaso, o tokie kaip Albertas lieka nepastebėti, nes... yra neįdomūs. Tik iš pirmo žvilgsnio jis atrodo paprastas ir juokingas, bet tai stipri satyra.

2012 m. sausio 23 d., pirmadienis

Down By Law (1986)

Hmm, šviestis kiekvienam ne pro šalį. Taip jau nutiko, kad Jarmušas man visai nematytas buvo, tik juokingas jo veikėjas Simpsonų seriale. Šis filmas laikomas klasika, įeina į 1001, tačiau.. Nesupratau, kuo jis toks ypatingas. Tom Waits (sexy as hell, o jau aprangos stilius, šaunu), John Lurie, Roberto Benigni- na taip, potencialas yra, bet ko aš nepagavau? Absolutely independent, black and white, bet buvo sunku susilaikyt neprasukus. Pirmas 40min nuobodžiavau, paskui pasirodė Benigni; veikėjas, kuris patiktų tavo mamai, tau irgi. Linksmas, optimistas italas, juokingai kalbantis angliškai, jungia Džeką ir Zaką, kuriems abiems kalėjimo vienutė per ankšta, ir kurie ištisai nori peštis. Chebrytė pabėga, klaidžioja po pelkynus, kol prieina Luidžio parduotuvę, kur trejeto keliai išsiskiria. Jokio holivudiškumo, nereikalingų pašalinių veikėjų, that are met on the road, vadinasi skirtas tokiem europinio meno gerbėjams, kurie paklausti "Kodėl?" argumentuoto atsakymo nerastų. Bendram išprusimui- taip. Nenuleidžiu rankų ir taško nededu, žiūrėsim ką Jim dar turi, gal tiesiog užšokau ne ant to.

2012 m. sausio 20 d., penktadienis

Four Weddings and a Funeral (1994)

Kaip žavu, kad tokius filmus pažiūri ne taip, kad reikli motina televizija įgrūda tau juos į gerklę eilinių švenčių maratono metu, ir tu visam laikui paspringsti, ateityje jų pavadinimai tau varys vėžį. Kažkaip ieškojau kokios padoresnės komedijos ir išaušo valanda ir jam. Vestuvės pavaizduotos taip fainai, kad nejučia ir pats užsimanai ženytis (klaiku ar ne?). Nėra jaunikio trizniojimo, žmonės drąsiai prisiima įsipareigojimus jų nesureikšmindami, nėra jokių "durys užsitrenkė" motyvų ir kitų nesąmonių. Nebūtų britai- humoras skoningas, veikėjai simpatiški- garantuoju kad išsirinksit saviškį- man tai buvo Fiona ir Garetas. Hugh Grantas savo amžinoj rolėj- gražus plevėsa, nuolat vėluojantis į draugų vestuves ir panioškai bijantis saviškių, net kai sutinka savo iošrinktąją. Na o Rowano Akinsono vadovaujama vestuvių ceremonija įeina į geriausių komedijų vaizdelių dešimtuką :D Žiūri ir galvoji- kodėl pas mus negalėtų būti panašiai? Kodėl tik patosas, žemes pardavęs jaunasis, klaikiai išdažyta jaunoji ir gauja rožinėm/žaliom baisybėm apvilktų pamergių?...

2012 m. sausio 19 d., ketvirtadienis

Dorothy Mills (2008)

Ech, atostogos, keliesi 14.00 val., eini miegot ryte, dienos eina lyg per švelnų sapną, tingisi daryti bet ką, todėl tik dabar suimu save į rankas ir brūkštelsiu čia... kažką. Dorotė. Nesitikėjau absoliučiai nieko, kažkos filmų apsinuodijimas man šiuo metu, viskas ką žiūriu- erzina, nesugebu iki galo pabaigt nieko, bet rezultatas buvo labai geras. Maniau bus horroras, paskui kad vienas asmenybės pasidauginimo atvejų, o galiausiai paaiškėjo, kad ten 10m senumo įvykiai. Gerai, kai filmas mąstyt verčia, o ne bukai spoksot į ekraną. Kadangi kūrėjai airiai/prancūzai, produktas matomai skiriasi nuo amerikiečių gamybos, nėra tikėtino žavios psichiatrės ir kaimo Jurgio skudurų sumetimo, humoro ne vietoj. Viena vienintelė vieta privertė prunkštėt, kai gydytoja užgeria raminamųjų su spiritiniais gėrimais, joooo, čia buvo stipriai prašauta pro šalį. Visa kita be priekaištų, klaustrofobiška salos atmosfera, keisti vietiniai ir iškreipta bažnyčios jėga- viskas kartu atskleidžia, kokio šūdo gali aptikti atokiuose pasaulio kampeliuose.

2012 m. sausio 15 d., sekmadienis

We Need to Talk About Kevin (2011)

Tokių filmų nesu linkus aukštint, girt, nes atrodytų, kad esu nenormali- kalba liečia krūvą žmonių, tragiškai žuvusių dėl psicho paauglio kaltės. Žiūrint labai priminė Debros Spungen patirtį- ji irgi turėjo vaiką, kuris kėlė abejonių, bet jokie gydytojai nesugebėjo nieko rasti ir tvirtino jį esant sveiką. Jis rėkė būdamas kūdikis, kalbėti pradėjo vėlai ir nuolat visai nevaikišką pyktį, pasireiškiantį atitinkamais veiksmai- mamos kambario sudarkymas, maisto mėtymas, tyčinis tuštinimasis ne vietoj- kad dar labiau įsiutintų. Keista, kaip ji neištrenkė jo per langą ar šiaip neužplumpino- žiūrovo nervai tąsomi kaip guma, bjauresnio vaiko nėra. Kratinys iš praeities, dabarties momentų, orientuotis padeda Swinton šukuosena; nesuprantu, kaip ji neišvažiavo po viso to, kas nutiko? Kodėl liko ten pat, nors gyvenimas jau seniai tokio nebepriminė? Montažas superinis. Lieki prislėgta, tiesiog sutraiškyta. Neabejotinas pernai metų grynuolis, kurį nežinai kam pasiūlyti. Jausies paskui blogai, labai blogai... Tačiau žvelgiant objektyviai, nesu mačius nieko tobulesnio.

2012 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Terri (2011)

Fainas. Nepritapę ir atstumtieji kine nuolat patraukia akį, nes atskleidžiama, kokie šaunūs žmonės jie vis dėl to iš tikrųjų yra. Tačiau filmai nebūtų filmai; prisiminus kai kuriuos šūlės wierd'us, mane nukrečia šiurpas- nieko mielo juose nematau, žiauru sakyt, bet kažkas buvo rimtai ne taip. Anyway, Teris nuostabus. Plius minus 120kg sveriantis paauglys, gyvenantis su depresija ar kokiu velniu sergančiu dėde, reikalaujančiu nuolatinės priežiūros, kamuojamas klausimo ar gali pažįsti sau krūtis ir pravardžiuojamas titty- ball, pamažu nuleidžia rankas. Iš ko galima spręsti kad žmogus pasiduoda gyvenime- jis numoja ranka į savo išvazdą- Teris eina į mokyklą su pižama. Bet laimei mokykla ne tokia, kur visiem giliai nusišikt ant tavęs, mokiniu rimtai susirūpina direktorius Ficdžeraldas. Nieko ypatingo nepadaro, ir tai sveikintina, nes jau tie perdėti geraširdiškumai Holivude seniai vemt verčia. "Aš susimaunu nuolat, nes žmonėms tai nutinka visą laiką,- sako Fic. Ir tu myli W.C.Reilly už tai, tiesiog už pastangas.

2012 m. sausio 10 d., antradienis

This Must Be the Place (2011)

Sean Penn is awesome! Kiekvieną kartą išvysti naują, dar nematytą vaidybą, štai kodėl jis įeina į mano mėgiamiausių aktorių penketuką. Pažiūrėjus į filmo plakatą gal taip ir neatrodo, kvepia grotesku, bet taip tikrai nėra. Depresijos dar niekas geriau nesuvaidino. Roko žvaigždė leidžiasi į kelionę, kad surastų nacį, kuris Aušvice kankino jo tėvą. Ar įmanoma įsivaizduot ką nors ...keistesnio? Atsitiktiniai žmonės, dykynės, kelionės įspūdis tobulas- nieko kvapą gniaužiančio, kaip kad perspaudžia holivudiniuose filmuose, su debiliško humoro intarpais. Tuo šis filmas ypatingas, primena Wim Wenders darbus, istorija be istorijos. Pennas jau nebesuvaidins nieko labiau ektravagantiško už gotiškos išvaizdos Cheyenne, čia būtų mūsų laikų Dr. Frank-N-Furter, tik ramus. Apibendrinant, patiko žymiai labiau už Drive, nors neturi nieko bendro, išskyrus filmo datą.

2012 m. sausio 8 d., sekmadienis

Phantom of the Paradise (1974)

Pradžioje pamačius de Palmos pavardę netekau žado- kąąą? Scarface, Carlito's Way kūrėjas... ir šitai?" Taigi negalėjau išjungti neperžiūrėjus iki galo, nors pradžia gero nežadėko. Bet paskui, kai galiausiai atradau tikrojo fantomo pėdsakus, likau labai patenkinta. Tai tobula klasikos parodija, su ekstravagantiškais kostiumais, dainomis ir net Doriano Grėjaus elementais. Nelaimingas kompozitorius svajoja išgarsėti su savo Fausto kantata, tuo pasinaudoja klastingas šoumenas Swan. Apgautas vargšelis patupdomas į kalėjimą; troškimas atkerštyi baigiasi tragedija, ir gauname analogų neturintį Fantomą; jei klasikoje tai pabaisa nuostabiu balsu, tai mūsiškis švogždžia per aparatą, o jo kaukė primena žvaigždžių karus. Nejauti jokio gailesčio, viskas yra Šou.Kristinos vaidmenš perima hipė Fyniks, bet nekaltos mergaitės įvaizdžio nė kvapo, ji traukia kokainą kaip didelė. Sunku nelyginti su Rocky Horror Picture Show, bet datos liudija, kas čia ką galėjo kopijuoti. Pramogų pasaulio taisyklės paprastos kaip du kart du, arba tikroji tiesa, kaip aktorės gauna vaidmenį :).. Kostiumai šaunūs, grimas.. mažo biudžeto ir vietom absurdiškas, bet nesvarbu, parodijai tai nebūtina.

2012 m. sausio 3 d., antradienis

Drive (2011)

Karočia, pažiūrėjau ir.. tikėjausi kažko kito.. Realiai nesu veiksmo filmų gerbėja, bet čia to veiksmo reikėjo beveik maldauti, pirma valanda išnarino žandikaulį bežiovaujant. Goslingas, aišku, gražus ir talentingas, ta Muligan nu, sakykim, pernelyg neerzino, bet taip ir nesupratau, ką norėta pasakyt šiuo filmu. Drive pagrindinės minties rodos neturi, toks lėtas, visokie reikšmingi žvilgsniai, nutylėjimai, gal čia ir buvo esmė- kodėl viskas turi būti prasminga? Bent nebuvo pompastikos, pažiūrėkit, koks aš krūtas, kaip ralinėju... Paskui nuleido nemažai kraujo, tai likau apsipatenkinus, tokie šokeriai įtinka mano iškrypusiam skoniui, taip, esu ne visai normali :))... Idomūs scenų filmavimo rakursai, muzikos takelis neadekvatus, bet tuo ir unikalus. Iš kitos pusės, geriau liaudis žiūrėtų tai, negu eilinį Bondašūdį. Kas liečia vaidybos aspektą, filmas puikus, atidirbta švariai. Vertinčiau 6,5 sumoje.