Štai mano savaitgalio laimikiai- netikėtai radau kažką vertą dėmesio ir per televizorių pažiūrėti. Sudomino, kad istorija paremta tikrais faktais, režisierė Eva Gardos atskleidė liūdną savo vaikystės istoriją, kurią įtakojo antras pasaulinis karas ir į Vengriją įžengęs Stalinas. 1955m., Siuzana, miela penkiametė, gyvena su tėvais Vengrijos kaime ir nenutuokia, kas jos laukia. Vieną dieną atvažiuoja ponia, kuri pasirodo, jos močiutė, ir išsiveža ją į Ameriką, pas tikrąją šeimą, kuri paliko Vengriją prieš penkerius metus, į šalį įžengus rusų armijai. Negalėdami pasiimti jos, dar visai kūdikio, palieka dukrą močiutei, tikėdamiesi greitu metu atsigabenti į Ameriką, o praeina net penkeri metai. Deja, mergaitė ilgisi savo gimtųjų vietų ir žmonių, kurie ją užaugino. Naujai šeimai širdyje vietos nėra. Skamba labai... tešliškai, žinau. Paprastai nežiūriu dramų apie tėvų ir vaikų problemas, bet mane patraukė Vengrijos vaizdai. Įdomus filmavimas, pradžia juodai balta, paskui, palikus šalį,
įsijungia spavos. Reikia pripažinti, Gardos neleido aktoriams malti šūdo, viskas atlikta nepriekaištingai, sentimentalumu ir praskydimu čia nė nekvepia. Nastasia Kinski puikiai suvaidino susirūpinusios ir griežtos motinos vaidmenį, o jauna Scarlet Johanson dar stengdavosi vaidinti, iki visiškai
suholivudėjo. Bet labiausiai pagyrimo verti tie kaimiečiai fermeriai- jau tokie paprasti, neįmantrūs, dėl to ypač įtikinami ir mieli. Ne mano pyrago gabalas, bet dėl įvairovės, kodėl gi ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą