Hair High (2004)

Dar vienas Plimptono darbelis, dievaži, jis mane veža :) Visi esam matę komedijų apie šūlę, kur populiari mergina, lūzeris romeo, tough guy ir tikra meilė randa kelią, bla bla... O čia- viskas animatoriaus akimis, su pastoviais crazy nukrypimais, pasileidžiančiais kraujo klanais ir žarnom, super! Spadas užkliūva mokyklos kietuoliui Rodui, ir jį padaro... tarnu. Nuo šiol jis turi klausyti paikos pamaivos, Rodo mergužėlės Čeri komandų, arba jam gresia rimti nemalonumai. Geras humoras, nepamirštamas regbio turnyras, kur pašėlsta mokyklos talismanas Viščiukas, helovyno verta pabaiga.. Šūdas, kur tokie filmukai dabar?! Kodėl turiu dūsauti iš nusivylimo, pamačius dar vieno mėšlo apie pingvinus, katiną, princesę ir varlių anonso? Atsakymas: tūpas žiūrovas= masinis žiūrovas, kuris neša į kino kasą pinigėlius. Nekenčiu šito!

Idiots and Angels (2008)

Štai kaip susipažinau su Bill Plympton, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Animacinis filmas, pavergęs, užverbavęs, įsirėžęs gliai į mano citatų, pavardžių ir vaizdų pripumpuotas smegenis. Tobulas. Be priekaištų. Vienintelis. Ok, išsikroviau, dabar mestelsiu, apie ką. Vyras, vardu Angelas, ne toks, kokio motina linkėtų savo dukrai- jis be galo piktas, linkęs smurtauti ir daug geria vietiniam bare, kuriame jis bene vienintelis lankytojas, neskaitant šeimininko ir jo seksualios žmonos, ir storulės, kuri per dienas rūko ir dėlioja kortas. Nenuostabu, į tokį barą aš kojos nekelčiau. Ir štai vien dieną, Angelui išauga sparnai, maži mieli sparniukai. Pikčiurna mėgina juos nusiplėšti, užklijuoti pleistru, nusipjauti, bet viskas veltui. Sparnai verčia keisti gyvenimo būdą, neleidžia būti abejingam blogiui, Angelui tai baisi trauma. Atsiranda tokių, kurie sumano pasinaudoti šiuo atradimu savo tikslams- savanudis barmenas ir niekšelis gydytojas, džyzis, kaip man patiko, iš kokios pusės pavaizduoti tie šundaktariai, tik pinigai ir garbė jų varomoji jėga. Nėra jokių dialogų, viską supranti iš konteksto.Vietom juokingas, vietom graudus, Idiots and Angels privertė mane nustebti ir žavėtis, kas nutinka vis rečiau. Drąsiai įvardinčiau kaip geriausią šioje kategorijoje. Rekomenduoju visiems, kam patinka dark, deppresive style and attitude.

River's Edge (1986)

Visi pagalvojam, kaip mūsų mirtis paveiktų draugus, artimuosius. Ašaros, liūdesys, "jis išėjo taip netikėtai".. O kas jei- abejingumas? Žmonės, kuriuos laikei draugais, pabaksnoja tavo kūną lazda, niekas nekviečia policijos. Tuo remiasi visas filmas- mirtis niekam nerūpi. Idėja įdomi, atbukę, tūpi paaugliai- ne, sudėjus į vieną, gavosi netikėtas, nenuspėjamas žiūralas. Neįsivaizdavau. kuo baigsis tokia trenkta istorija. Vienintelis, kuriam kažkiek rūpi žudikas, kadangi tai jo draugas, yra Leinas, perkaręs žolės pūtikas, liepiantis visiem atsipalaiduot ir neimt į plaučius, kai kelia didžiausią isteriją. Jį stebėti žiauriai smagu, tokių mimikų kasdien nepamatysi. Jaunas Keanu Reeves irgi, nors man daug labiau patiko jo vaidmuo My Own Private Idaho. Čia jis kažkoks praskydęs. Būtent jis praneša policijai, bet tai daugiau nuobodulio padiktuotas sprendimas, nei jam rūpi nei ką. O pats žudikas- storas bernas Džonas, šiurpina savo šaltumu, šlykštiesi jo poelgiu, nevalyva išvaizda, o kai jis atskleidžia, ką jautė žudydamas, norisi vemti; ir ne mane vieną, Denis Hopper taip pat :)

Rubin and Ed (1991)

Su šv. Kalėdom, mielieji! Tradicinis begėdiškas persivalgymas, dovanų isterija ir filmų non stop, visai kaip pernai, turbūt bene vienintelis kartas metuose kai filmus žiūriu ne viena. Pradėjom vienu keisčiausių dalykų, nufilmuotų kino kamera- apie du čiuvus, kurie absoliučiai nepažįstami, ir keliauja palaidoti vieno jų katės, išklysta iš kelio ir pasimeta dykumoje. Keista? Mes nė nepradėjome! Logikos nebus. Siužeto normalaus- irgi. Bet negalėjau atitraukt nuo ekrano, Crispin Glover padarė VISKĄ. Sudomino, patraukė ir juokino iki ašarų. Ilgi plaukai, stilius be komentarų- batai su pakulne, dryžuotos kelnės ir davatkos šukuosena bažnyčios chorui :D Ir dar ta muzikytė. My cat can eat the whole watermelon! Kaip jau galima nuspėti, Rubinas neturi darbo ir būdamas suaugęs vyras gyvena su motina. O kasgi yra Edas? Nevykęs pardavėjas lankantis seminarus kaip užsikalti pinigų; jį paliko žmona, kuriai karts nuo karto passkambina, kad primintų, koks jis netikėlis; smagūs skambučiai, nieko nepridėsi. Griežtai patariu neieškot esmės, nes to čia nėra. Isteriškai juokingas ir nenormalus. Kadangi žiūrėjom per youtube, padalintą į gabaliukus po 14min, pralėkė nepastebimai.

The Illusionist (2010)

Pradedu naują erą- nekenčiau animacinių filmų, madagaskarai ir šrekai mane pykino, gadino visą šį žanrą, kol nesusidūriau su Mary and Max. Vakar prisiminiau praėjusių metų prancūzų filmą, pretendavusį į Oskarą, bet negailestingai pralaimėjusį Žaislų istorijai 3, o kaipgi kitaip. Gaila. Jei tokius filmus rodytų vaikams nuo mažens, išaugtų puiki karta. Iliuzionistas išgyvena profesijos saulėlydį; nauji šou artistai (gerokai per dantį patraukta pop kultūra) išstūmė senuosius šoumenus, klounams, pilvakalbiams ir į juos panašiems nebeliko vietos. Vienam kaimelyje Iliuzionistas susipažįsta su Alisa, sunkiai dirbančia mergaite, kurią žavi jo atliekami triukai. Kartu jie vyksta į Paryžių, kur kiekvieno laukia skirtingas likimas. Jei tai būtų meninis filmas, seniai akis šluostytumėt. Subtilus, elegantiškas, su mažai dialogų, filmas palieka laiko pamąstyti ir JAUSTI.

Velvet Goldmine (1998)

P-A-T-I-E-S-Ė... Nesu mačius daug filmų apie muzikantus, fiktyvius ar tikrus, todėl neturiu su kuo lygint, tačiau įspūdį paliko neišdildomą. Glamūro žvaigždė Brian Slade sufabrikuoja savo paties mirtį ir dingsta kaip į vandenį. Praėjus dešimčiai metų, žurnalistas Arturas, kadaise didelis Briano gerbėjas, imasi sudėtingos užduoties- išsiaiškinti, kur ir kodėl dingo praeityje garsus artistas. Iš jo vadybininko, žmonos ir didžiosios meilės- choleriko narkomano Kurto, Arturas pamažėle sudėlioja sudėtingą dainininko portretą ir prisikasa prie tiesos. Gėjai kine gali traukti arba sukelti pasišlykštėjimą; žiūrint kaip bus pateikta jų meilės istorija; ši mane sužavėjo. McGregoras buvo NEREALUS homoseksualas su elektrošoko sukratyta psichika, jo elgesys scenoje toks akiplėšiškas ir žavus, kad man patiko žymiai labiau nei marga Johnatan Rhys Meyers pompastika. Daug spalvų, maivymosi, perdėtų emocijų, bet tai netrukdo, priešingai, tai vienas spalvingiausių Meyers vaidmenų. Vienas aktyvus, kitas pasyvus, vyriška/moteriška stovyklos pusė. Dainos užkabina, akys nori dar ir dar, o pabaigoje užplūsta liūdesys, kuris greitai nepraeis. Neeilinis.

At Close Range (1986)

Kuo toliau, tuo sunkiau darosi atrinkti filmus, kuriuos rašyti į blog'ą, kuriuos palikti smegenų sekretorei, kad ištrintų. Pasvėrus pliusus/minusus, visgi ryžtuosi jį užsistoti. Pagal tikrą istoriją pastatytas, pasakoja apie tėvą ir sūnų, kuriuos skiria nei daug nei mažai- nusikalstamas gyvenimo būdas, you're in or you're not. Skurdas, nuobodulys skatina jaunąjį Whitewood'ą žavėtis tėvu, kuris važinėja kietom mašinom ir kuriam niekada netrūksta dolerių. Pavojus nuolat šalia, be to, artimieji ne visada verti pasitikėjimo. Gerai, kad aktorius- Sean Penn- talentas,- sūnus neatrodo kaip bestuburis, marionetė, įrankis; užaugęs problemiškoje aplinkoje, jis skiria gėrį nuo blogio, tam daug pasitarnauja miela mergina Terė. Bet niekada neišlipsi švarus iš žaidimo, kur žaidžia ginklai ir cypės verti vyrai. Soundtrack'as melancholiškas, panašus į mano minėtą Restless (tas pats režisierius), ta pati grėsminga ir iš liūdna atmosfera, kai nežinai, kas atsitiks. Gan lėto vystymo, įsisiūbuoja sūpynės tik daugiau nei po valandos, bet paskutinis pusvalandis vertas praleisto laiko. Vyresnįjį Whitewood'ą suvaidinęs Walkenas tiesiog šaldo tuo negyvu žvilgsniu, kurio reikšmė neišskaitoma, čia tai aktorius, super.

Straw Dogs (1976)

Pagaliau trumpas atokvėpis ir galiu prisėst pažiūrėt kažką seno- kai visai išsisemi, sugrįžti prie klasikos labai padeda, lyg vėl atrastum kelią pasiklydęs. 1001 movie you must see before you die labai pravertė. Matematikas ir jo daugiau nei provokuojanti žmona atsikrausto į anglų kaimelį, įsikurti jiems padeda vietiniai, vienas jų- žmonos ex'as Čarlis. Žiūrėdama filmą, nusistebėjau tokiu Deivido atsainumu, nieko panašaus negaliu įsivaizduot šiais laikais, tuo labiau lietuvių tarpe- žmona laksto be liemenėlės, men are licking her body, gyvena kažkur atokiai, namą nuolat supa bent keturi vyrai... Bet gal ne visi tokie paranoikai. Mokslo žmonės, kaip ir menininkai, atšokę nuo realybės, nors Eimė ir stengėsi atverti jam akis. Rednecks tiesiog šlykštūs, suspens'as išlaikytas visą filmą, lyg žiūrėtum į vorą, bedorojantį musę- bjauru, bet įdomu. Finalas- kokio galėjai tikėtis- žiaurus, bet nėra ką lyginti su dabartiniais pjūklais; esmė ne tame. Packinpah'as tobulai atskleidė, ką gali padaryti žmogus, įspraustas į kampą; didžiausias nevykėlis randa savyje vyro kostiumą...