Idiots and Angels (2008)

Štai kaip susipažinau su Bill Plympton, tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Animacinis filmas, pavergęs, užverbavęs, įsirėžęs gliai į mano citatų, pavardžių ir vaizdų pripumpuotas smegenis. Tobulas. Be priekaištų. Vienintelis. Ok, išsikroviau, dabar mestelsiu, apie ką. Vyras, vardu Angelas, ne toks, kokio motina linkėtų savo dukrai- jis be galo piktas, linkęs smurtauti ir daug geria vietiniam bare, kuriame jis bene vienintelis lankytojas, neskaitant šeimininko ir jo seksualios žmonos, ir storulės, kuri per dienas rūko ir dėlioja kortas. Nenuostabu, į tokį barą aš kojos nekelčiau. Ir štai vien dieną, Angelui išauga sparnai, maži mieli sparniukai. Pikčiurna mėgina juos nusiplėšti, užklijuoti pleistru, nusipjauti, bet viskas veltui. Sparnai verčia keisti gyvenimo būdą, neleidžia būti abejingam blogiui, Angelui tai baisi trauma. Atsiranda tokių, kurie sumano pasinaudoti šiuo atradimu savo tikslams- savanudis barmenas ir niekšelis gydytojas, džyzis, kaip man patiko, iš kokios pusės pavaizduoti tie šundaktariai, tik pinigai ir garbė jų varomoji jėga. Nėra jokių dialogų, viską supranti iš konteksto.Vietom juokingas, vietom graudus, Idiots and Angels privertė mane nustebti ir žavėtis, kas nutinka vis rečiau. Drąsiai įvardinčiau kaip geriausią šioje kategorijoje. Rekomenduoju visiems, kam patinka dark, deppresive style and attitude.