2016 m. liepos 14 d., ketvirtadienis

The Great Silence (1968)

Pagaliau atostogos ir galėsiu atgaivinti savo mylimiausią hobį- filmus. Perbėgus akim, kas mėtėsi atsargose, įsijungiau šį nieko nesakantį senuką. Nenusivyliau. Sniegas, kalnai, kailiais apsitūloję raiteliai, susišaudymas.. Wawawyva, gera pradžia! Aišku, kraujas labai fake,  šūviai primena  pyng-pong, cha cha cha, bet juk filmui beveik 50 metų! Spagetti vesternai man kol kas naujas žanras, dar nemačiau nei vieno ne-makarono. Čia dėmesį prikaustė trys dalykai: charizmatiška Klaus Kinski asmenybė, nebylus, bet už mintį greitesnis Sailensas ir Ennio Morricone soundtrack'as. Nuostabu, ypač Klausas. Šlykštus, saldžialiežuvis menkysta, su iškrypėlišku pasitenkinimu medžiojantis ir šaltakraujiškai pribaigiantis nuo įstatymo besislapstančius vyrus. Kiekvienas jų- tai dideli pinigai, o pinigai valdo mus. Paskutinis jo uždavinys- nebylys, garsėjantis greitumu. Filme daug susišaudymų- gerai, ir vaidina vos kelios moterys- dar geriau! Kaifavau. Finalas intensyvus, gerai, kad saldainių tingėjau nusipirkti, būčiau apsirijusi :) Kartu tai buvo ir galutinis Klauso asmenybės štrichas, nuvertinau nenaudėlį. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą