Gerald's Game (2017)

Džiugu, kad 2017-ieji atnešė net dvi padorias Stiveno Kingo romanų ekranizacijas, kalbu apie "It" ir filmą, kurį aptarsiu dabar. Džeraldo žaidimo neskaičiau, tik praverčiau su išdykėliškusiu virpuliu- antrankiai, nešvankybės, chi-chi, akivaizdu, kad mano amžius buvo pernelyg ankstyvas. Pradžia- apgailėtinas bandymas įplieksti seniai užgesusią santykių kibirkštį, pasitelkus potenciją žadinančias mėlynas tabletes ir gana nuvalkiotą dominavimą. Pliaukšt- nebejauną vyriškį pakerta infarktas. Ups, žmona lieka nepavydėtinoje padėtyje. Aktoriai puikūs, ypač gerai pasirodė atgijęs ciniškas sutuoktinis ir kita Džesės pusė. Prirakinta prie lovos, moteris išgyvena košmarą,- į kambarį vis atsliūkina benamis šuo, bet ir kažkokia šiurpi žmogysta. Stresas, dehidratacija išprovokuoja haliucinacijas ir priverčia grįžti į praeitį, kai Džesei buvo 12-ka. Kai pamatai cast'e Henry Thomas, iškart žinai, kad laukia perversija, lieki nenuviltas. Praeities ir dabartis neišvengiamai susiję, sakyčiau, moteris turi net būti dėkinga už taip susiklosčiusias aplinkybes, nes atsiranda galimybė išsivaduoti iš gėdos ir tylos pančių, slėgusių daugybę metų. Tik Moonlight Man istorijos nereikėjo taip skrupulingai aiškinti, ji absoliučiai neįtikinama.

Thelma (2017)

Lesbian supernatural, po perkūnais, to dar neregėjau :D Lėto vystymo mistinė drama iš Norvegijos krašto. Tikėjausi stipresnio horror'o ir daugiau ekspresijos, ne vien rankų kišimo į mergos triusikus, bet net po valandos apsukos nepaspaudė akseleratoriaus. Filmo kokybė dėl to nenukentėjo. Manęs nenervina ilgos pauzės tarp sakinių ir ištęsti kadrai, tiek metų prie ekrano nukalė geležinę kantrybę. Studentė Telma nejaukiai jaučiasi naujoje aplinkoje, kur buvus, kur nebuvus, skambina tėveliai. Sprendžiant iš klausimų, dukrytė laikoma ant trumpo pavadžio, o išgirdus apie krikščionybę, auč. Tačiau palengva aiškėja, kodėl gimdytojai kišasi į, rodos, suaugusios dukters gyvenimą. Radusi daugiau nei draugę, Telma pajunta savyję tūnančią, nekontroliuojamą jėgą, kuri kelia rimtą grėsmę aplinkiniams. Pirmojo vaiko pavydas man puikiai pažįstamas, scena pradžioje nepasimiršo- ką jau iškrėtei, mergiote; o išgirdus kūdikį.. Taškai ant i susidėjo. Vienintelis dalykas, kuris nepatiko- pabaiga. Smegenkrušystė! O šiaip lengvai pašiurpinanti europietiška istorija apie savęs pažinimą. 

Cape Fear (1991)

Daugybę kartų šmėžavo TV3 programoje, bet mums nebuvo lemta susitikti- kai kuriuos filmus pažiūriu jiems skirtu laiku, kad galėčiau tinkamai įvertinti, kaip jie nusipelnę. O, vaikyti. Geriausias de Niro vaidmuo- specialiai perbėgau akimis aktoriaus "Oskarų" nominacijas- kadangi atiduodu simpatijas blogiečiams. Max Cody, recidyvistas, po 14m. paleistas į laisvę. Kalėjimas toli gražu ne perauklėjimo įstaiga,  Max tapo dar žiauresnis, klastingesnis ir.. apsiskaitęs. Tikslas- atkeršyti advokatui, kuris pernelyg nesistengė ginti savo klientą teisme, ko pasekmė- minėtieji keturiolika. Pradėjęs persekioti advokato šeimą, nusikaltėlis duoda suprasti- Semas Boudenas pajus netekties siaubą. Scenos su de Niro- visos be išimties, atima žadą. Geriausios vietos, kur cituoja Bibliją (beje, daug galima paskaityti ant jo kūno), atskleisdamas Dievo žodžio dvilypumą. Įniršis, atkaklumas, beprotybė. Fantastika. Dievinu vaidmenis, kai žinomi aktoriai persikūnija į aistringas, nepamirštamas asmenybes. Įtampa priverčia krūpčioti ir juoktis ne vietoje- kaip aš, Semui paslydus kraujo baloje- žiūrovo nervai įdirginti, krūpčioji ir nenuilstamai spėlioji, ar pavyks advokatui išsaugoti, kas brangiausia- žmoną ir dukterį. 

Wilbur Wants to Kill Himself (2002)

Privertė kitaip pažvelgti į savižudžius. Šiaip jų gailėdavau, bet nu niekaip nepavyko simpatizuoti Vilburiui, net sužinojus priežastį, why he is so fucked up. Ko nuoširdžiai gaila, tai jo brolio Harboro, žmogus gyvenime vien rūpinosi kitais: motina, tėvu, nestabiliu jaunėliu. Laimės beveik nepatyrė, o kai pagaliau sutiko moterį.. Bet matuokit savo matu herojų moralę, man nepavyko. Lyg žaistum šachmatais su profesionalu- visos figūros "dengiamos", negali kirsti. Veikėjai įdomūs, ypač beviltiškai vyro ieškanti seselė. Tie šukuosenų eksperimentai- vaizdelis kaskart priverčia išpūsti akis; arba nuobodžiaujantis psichologas- nuostabusis Mads Mikkelsen, į kurį seilę tįsta bežiūrint. Grupinės pokalbių sesijos yra viršūnė- sarkazmo, juodojo humoro prasme. Neįsivaizduoju, kas išeitų, jei amerikiečiai mėgintų remeikint. Įtariu, sentimentalus kakutis.

The Whole Wide World (1996)

Atsimenu, vaikystėje žiūrėjau ne vieną filmą apie Konaną Barbarą su raumenų kalnu Arnoldu Švarcnegeriu. Ilgaplaukis, bebaimis kovotojas, nesiskundęs moterų dėmesiu, taškė priešus kaip muses :D... Koks žmogus galėjo sukurti šį veikėją? Robertas Howardas, didžiosios depresijos metais, šokiravo Amerikos spaudą smurtu ir sekso scenomis trykštančiomis istorijomis apie laukinį kovotoją. Skaitytojai, daugumoje vyrai, liko sužavėti- juk čia įkūnytas esminis vyriškas archetipas- drąsa, jėga, nepriklausomybė ir moterų meilė. Iš pradžių spausdino tik purvini žurnalai, bet Howardas numatė toli į priekį- seksas užvaldys medijas, tai tik laiko klausimas. Ekstravagantiškas atsiskyrėlis, kurį vargino visuomenėje priimtos etiketo taisyklės ir viešoji nuomonė, įtariama, kentėjo nuo Edipo komplekso. Patologiškai glaudus santykis su tuberkulioze sergančia motina pakirto savarankiško gyvenimo medžio augimą. Gaivališki Konano siautėjimai- graudus Howardo asmeninio gyvenimo perkėlimas. Sunkaus charakterio, emociškai priklausomas, menininkas kėlė šiurpą aplinkiniams iššaukiamu elgesiu. Bet kiekvienam kliūva lašelis laimės eliksyro- ir tai buvo pažintis su Novalyn Price, jauna būsimąja mokytoja. Mėginau prisimint bulvarinės spaudos aktualijas- ar Zelweger kada nors susitikinėjo su d'Onofrio??? Dar niekada nemačiau tiek aistros, tikro jausmo tarp dviejų aktorių. Nors juodu buvo velniškai skirtingi, ir tie skirtumai neišvengiamai pastojo kelią galimybei būti kartu, abejonių nelieka- abu paliko ryškų pėdsaką vienas kito gyvenime. Užskaitysiu kaip pavėluotą Valentino dienos peržiūrą, tetrūko dėžės Rafaelo :)...

Solas (1999)

Gauname  pesimizmo dozę iš ispanų, tautos, kuri pliurpia neužsičiaupdama, ir problemų dėl vienatvės, regis, neturėtų turėti. Deja. Pagrindiniai filmo herojai- nuo šeimos atsiribojusi duktė, jos nuolanki, tėvo užuita motina ir keistuolis kaimynas- trys nelaimingos sielos. Marija seniai paliko gimtuosius namus, neištvėrusi patriarchato ir "griežtos rankos", įsikūrė mieste, kur.. jai ne itin sekasi. 35-ių, nėščia nuo niekam tikusio šūdagalvio, grimzdanti į alkoholizmą, moteris taip ir nepagavo laimės paukštės. Lyg tyčia, pas ją apsistoja motina- sušlubavo nekenčiamo engėjo, t.y. tėvo, sveikata, jam teko gultis į ligoninę mieste. Žmona laksto į ligoninę kasdien, o ko susilaukia? Dar kartą suabejoji santuokos šventumu ir prasme. Dukros santykiai su motina įtempti. Sunku pripažinti, kad savarankiškas gyvenimas atnešė tik valytojos skudurą, esi nevykėlė alchašė.  Bet mama- ne tas žmogus, kuris teisia. Tyliai velka užduotą kryžių, net pamačiusi girtą dukrą, neištaria nei vieno priekaišto. Vieną dieną ji susipažįsta su Marijos kaimynu, kurio vienintelis draugas- šuo Achilas. Moterėlė padeda jam išsivirti valgyti ir pan., jie susitinka vos kelis kartus, bet geri poelgiai amžiams lieka nepamiršti. Slogus, melancholiškas, niūrus filmas, su viltim, kad galbūt, vieni kitų padedami, neprapulsim šiam žiauriam, egoizmo kupinam pasaulyje. 

Divines (2016)

Kai pagalvoji, filmas daro "meškos paslaugą" visiems ne baltosios rasės imigrantams Europoje. Vokietija, Prancūzija, Olandija jų pilna, ir skaičius kasdien auga. Žmonės iš musulmoniškų kraštų bėga, ieškodami šviesesnio rytojaus, vakarai regisi Eldoradas.. bet čia tik fata Morgana, klastinga paklydėlių deivė, už nosies vedžioja. Atvykėliai gyvena šiurpiom, antisanitarinėm sąlygom, dirba vien juodus darbus, įniršę dauginasi ir gyvena iš vaiko pašalpų. Žmogus- padaras silpnas, ir tokia kasdienybė neišvengiamai veda moralinio nuosmukio link. "Kas juos čia kvietė,- sušnypš nacionalistai ir jiems prijaučiantys, bet šįkart ne apie tai. Paauglė Dunia gyvena Paryžiaus lūšnyne, kartu su girtuokle motina ir daugybe kitų svetimtaučių. Ji atžagari, vagilė, mokytojų siaubas. Su geriausia drauge Manona jos dienų dienomis slampinėja po miestą,  selfina , su jaunatvišku optimizmu stengiasi nepasiduoti rūsčiai realybei. Tik kai mokytoja, išvesta iš pusiausvyros, sušunka, kad Dunia niekada nieko nepasieks ir liks tuščia vieta gyvenime, kažkas paauglės viduje sprogsta. Ji pasižada išlipti iš skurdo, užkalti babkių ir parodyti visiems, kad yra ne iš kelmo spirta. Mergina pradeda dirbti prastos reputacijos, narkotikus platinančiai Rebekai. Gatvės pamokos žiaurios, apskritai filmas išsunkė, smegenis lyg blenderiu sumalė, pavargau.. Bet įspūdis stiprus, lyg kas žiebtų į snukį. Gyvenam komforte, esam teisėti savo valstybės piliečiai, o kasdien stenam dėl nuomos ar brangstančio sviesto pardėj. Suvoki, kaip daug gavai gyvenime, ant lėkštutės, nuliu pastangų. Dunios pažintis su šokėju bene liūdniausias palyginimas- miražas to, koks gyvenimas galėtų būti- svajoti, siekti, mylėti. Rekomenduoju.

Elena (2011)

"Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips",- byloja liaudies išmintis. Skirtingų soacialinių grupių sąjunga neatneša nieko gero, Pelenės, neįsižeiskit, nieko asmeniško. Pasiturintis, bet geriausius gyvenimo metus į praeities stalčiun padėjęs Valodia, aplink jį tupinėjanti žmona, nuolanki namų šeimininkė Elena. Kasdienė rutina prabangiam bute- šukavimasis prieš veidrodį, vyro kėlimas, jo lovos klojimas, patarnavimai prie stalo- dviejų nebejaunų žmonių kasdienybė. Elena turi nevykėlį sūnų iš pirmos santuokos, "savas gegužiukas gražiausias", todėl kiša pensiją remti dykaduonio vis gausėjančiai šeimai. Darbo tinginys neieško, nenuostabu, kad Valodia nemato prasmės švaistyti savo pinigus jam remti. Jų butas šlykštus- perkrautas daiktais, apskretus laiptinė, virtuvėj baisu ką pajudint, kad nenuvirstų. Filthy. Anūkui Sašai gresia armija, reik rast rublių reikiamiems žmonėms "patepti". Staiga Valodią ištinka infarktas, senis vos nepriburbuliuoja. Sukrėstas memento mori, vyras ištęžta, ir galvoja parašyt testamentą, kuriuo turtą paliktų nedėkingai , atitolusiai dukrai, žmonai kliūtų našlės renta. Hell no,- pagalvoja Elena. Tariu pagiriamąjį žodį- kadangi kalba eina apie man pažįstamą sferą, bravo. Superinė farmakologija :D Filmas lėtas, bet žinant, kad laukia šaltas dušas, neprailgsta. Pagal savo tradicijas, Zvyagintsev priverčia purtyti galvą- dar viena neteisybės istorija, arba takaja Raša.

Loveless (2017)

Seniai seku Andrey Zvyagintsev, labai talentingas Rusijos režisierius. Jo stilių apibūdinčiau- lyg odontologas imtų rakinėti metaliniu krapštuku dantis. Žinot, ta procedūra- ieškom karieso. Taigi, randa, ir prasideda sadisto šou su ypatingu stereo- tavo klyksmu. Režisierius randa daug supuvusių dantų dabartinėje visuomenėje- šeimos paslaptys, sudėtingi vaikų ir tėvų santykiai, o šįkart- tėvų skyrybos ir pasekmės vaikui. Pasiruoškite, nebus lengva. Sutuoktiniai negali ištverti, kada pagaliau baigsis santuokinis košmaras, jau turi naujas antrąsias puses, šimteriopai geresnes, žinoma, dabar viskas bus kitaip. Kurgi ne. Rėksminga diskusija, kur dėti jųdviejų sūnų, dvylikametį Aliošą, sukrečia šaltumu. Niekas vaiko nenori, svarstoma internato opcija- esant abiem gyviems gimdytojams, įsiklausykit. Tada Alioša dingsta. Apie tai sužinoma gan vėlai, nes, kaip jau sakiau, tėvai užsiėmę naujais meilės romanais. Juokinga, bet tėvas, nemylintis vaiko, užstato vaiką savo jaunai meilužei! Kodėl? Vėl netyčia? Svarbus epizodas su anyta, nenuostabu, kad Ženia tokia sūka. Nemeilė gimdo nemeilę, bet vis dėlto.. Su siaubu žiūri į žmones, sukišusius nosį į išmaniuosius, televizorius, nieko aplink nematančius, plakatai rėkia visam mieste, bet mažai kas sustoja atidžiau perskaityti. Borios naujos šeimos "idilė" verčia piktai nusijuokti- ratas pradeda suktis iš naujo. Nuskambės žiauriai, bet priverčia kitaip žiūrėti į abortus. Yra žmonių, kuriems draudžiama turėti vaikų.

Sea of Love (1989)

Kažkas žiauriai žudo vyrus, kurie skelbiasi ieškantys pažinčių laikraštyje. Romantika baigiasi gulint kniūbsčiomis, pliku užpakaliu, su skyle galvoje. Paliekama groti 4-5 dešimtmečio vinilinė plokštelė, daina apie meilę... Netrukus randamas dar vienas nuogašiknis. Detektyvas Frenkas, karštakošis alkoholikas, apjungia pajėgas su detektyvu Šermanu, linksmu storuliu. Al Pacino ir John Goodman duetas akivaizdžiai turėjo gerą laiką filmavimo metu, jų dialogai ir bendros scenos kupinos juokelių ir vyriško ryšio, kurio moterys niekada neužmegs. O tada pasirodo Helen, kuri, labai galimas daiktas, yra ieškoma žudikė. Žiūrovas vedžiojamas už nosies iki pat pabaigos. Bet negali kaltinti Frenko už neprofesionalumą- užmezga romaną, ir atsisako paimti jos pirštų antspaudus. Moteris puiki- Ellen Barkin seksuali, patraukli, fantastiškos figūros, fizika tarp jųdviejų išsprogdintų lemputes kambaryje. Man jau dalampački būtų, ar ji nušovė ką. Mistinis trileris naktinio Manheteno širdyje, baigiantis aštuntajam dešimtmečiui- skausmingai norėtųsi  būti ten ir tada....

The Long Riders (1980)

Dar spirgu nuo įpūdžių, pats geriausias vesternas so far. Kriminalinė legenda, aktorinis meistriškumas, autentiška muzika ir kvapą gniaužiančios susišaudymo scenos, pabaigoje rėkiau neeeeeeeeee; žiauriai gaila buvo,  žirgai krenta, žmonės žeme velkasi, brrr, kaskadininkai gerai padirbėjo. Kam negirdėtas Džesio Džeimso vardas, kišat nosį bent į wikipedią, ir tik tada grįžtat. Duodu dešimt minučių. Jau? Tai garsaus Misūrio bandito adoruota kronika ir šiurpi mirtis nuo menkystos rankos. Surinktas brolių-aktorių žvaigždynas: Keachai, Caradine'ai (che, moksliukų keršto pagrindinis, pasirodo, irgi Caradine'as) ir Quaidai. Gal todėl tarp vyrų  stiprų ryšį. Ak, žinojau, kad baigsis blogai, bet negalėjau nesižavėti vyrų narsa. Lengvai apsisisukdavę Misūryje, Minesotoje priėjo liepto galą...Gaujos plėšikavimai užtruko apie dešimtmetį, nebuvo kompiuterių, interneto, susisiekimo, be to, nariai buvo laikomi vos ne didvyriais, ir skundikų neatsirasdavo. Prieš keletą metų mačiau labai neblogą filmą ta pačia tema, su Brad Pitt, ir žinot.. Jaučiu didesnes simpatijas senienai, aštuntajam dešimtmečiui, kai moteriški hormonai dar necirkuliavo taip smarkiai, vyrai buvo vyriški, šiurkštūs, ne saldainiukai. Štai James Keach pagrindiniame vaidmenyje- nepralenkiamas lyderis, jauti geležinę valią, net kai vyrai pradeda bambėti, abejoti žygio sėkme. Fantastika. Pabaigoje trumpam šmėsteli Edward Bunker, galutinai įtikinęs nusipirkti bent vieną jo knygą. 

A Fantastic Woman (2017)

Čilės pretendentas "Oskarui" geriausio užsienio filmo kategorijoje. Mažai filmų apie transvestitus, todėl pasitaikius progai būtinai pažiūriu. Ši tema- opi visuomeninė stigma, asmenys, sugalvoję pakeisti lytį, susiduria su patyčiom, pažeminimu, laikomi iškrypėliais. Vargu, ar ateis diena, kai tavo gyvenimas bus tavo paties, o ne svetimų žmonių reikalas. Sutinku, žmonės patiria šoką, kai kažkas sugalvoja nusipjauti varpą ar pradeda rengtis moteriškai drabužiais. Bet sukrėtimai- gyvenimo prieskoniai, kas mėgstat sriubą be druskos?  Drama apie Mariną, ir jo(s) susitaikymą su mylimojo netektimi. Maža to, Orlandas miršta labai nepalankiom aplinkybėm, ir heroję į dienos šviesą išvelka pirmiausia policija, paskui velionio šeima. Marinai tenka sumokėti kainą už patirtą meilę ir pagarbą, už tai,  kad ją matė ne kaip gamtos klaidą, o žmogų.  Buvusi velionio žmona laviruoja tarp įžeistos savimeilės ir nusivylimo savimi kaip moterimi (lol, tave paliko dėl vyro su sijonu). Scena lifte, kur bendradarbis parodo dėmesį Marinai, o ex'ė dirbtinai išsišiepusi, stengiasi atsirevanšuoti, kokti kaip derėjimaisis turguje. Sūnus rodo aiškią neapykantą ir pasišlykštėjimą. Vienintelis Orlando brolis elgiasi civilizuotai ir humaniškai, bet dalyvauti laidotuvėse- kaip kirviu nukirsta- Marinai uždrausta. Pavadinimas- "Fantastiška moteris"- geriausiai paaiškinamas pabaigoje. Balsas, pakylantis virš purvo, pykčio ir šlykščios realybės.

Lady Bird (2017)

Buvo proga grįžti į paauglystę, ir palyginti. Juokinga, su protagoniste neturiu nieko bendra. Nebuvau maištingos prigimties ar kupina ambicijų, žvėriškai nekenčiau mokyklos ir skaičiavau dienas iki jos baigimo; baigiau, nusispjoviau per petį, ir pamiršau. O septyniolikmetė Kristina, įnoringai ir atkakliai vadinanti save "Lady- Bird", turi vieną aiškų tikslą- ištrūkti iš Sakramento, miestelio, kuriame nieko nevyksta, ir stoti į koledžą Niujorke. Bus sudėtinga: šeimos finansinė sitiuacija nestabili, motina varo dviem pamainom, pinigėliais šeima nežvanga. Herojė lanko katalikišką mokyklą, kur dėsto humoro jausmo nestokojanti vienuolė ir jausmingas kunigas, nenoriu skleisti religinės propagandos, bet visgi mergiotę išugdo geru žmogumi. Matome, kaip paukštukė pamažu susipažįsta su suaugusiųjų pasauliu- pirmos simpatijos, vasaros darbas, mėginimas pritapti prie bendraamžių ir ir suvokimas, kad už norų išsipildymą atsakomybę teks priimti pačiai. Režisierė Greta Gerwig sukūrė  realistišką, šmaikštų, vietomis liūdną filmą apie jauno žmogaus pasaulį: įsivaizduoji, kad pasaulis tau po kojom, bet paaiškėja, kad jis sunkus, sunkus.. Saoirse Ronan balandį  sueis vos 24-eri, o jau yra pelniusi 3 "Oskaro" nominacijas. Įspūdinga!

Runaway Train (1985)

Kiek mano žinios aprėpia, niekam gyvam tebesant, nėra pavykę gauti "Oskaro" statulėlės už vaidmenį veiksmo filme. Net ir nominacija yra retas dalykas. O čia dvi iš karto- John Voight ir Eric Roberts. Kaliniai, pasiryžę verčiau sušalti sniegynuose, nei pasilikti už grotų. Niūrus, maištingos sielos, bendrų dievukas Menis ir karštakošis, naivuolis Bakas. Įveikę kelią kanalizacija, pamėlę nuo šalčio, vyrai, regis, sulaukia išsigelbėjimo- prieš akis iškyla traukinių stotis. Bet likimas žiauriai pasijuokia iš jųdviejų-  Menis ir Bakas šoka į traukinį, kurio valdymas nekontroliuojamas! Traukinio greitis didėja, dispečeriai per galvą verčiasi besistengdami, kad jis su niekuo nesusidurtų, bet katastrofa neišvengiama. Prasideda šiurpios gyvenimo ir mirties gaudynės. Labai faina žiūrėt, šiltai įsitaisius, kai už lango žiema, ekrane koks -20, o tu sėdi šiltai patenkintas, che che. Čia ne tik adrenalino bangos muša į kraujagysles, bet ir gilesnė mintis rausia dirvą sąmonėje. Milžinišku greičiu lekiantis traukinys- tai Menis, ir jo laisvės troškimas. Aišku, galimas ir toks variantas- nėra čia jokių alegorijų, ale  kai tiek metų lietuvių mokytoja mano nosį murkdė "į prasmę", įpratau analizuot, ir jau atsipalaiduot negaliu :D