Gauname pesimizmo dozę iš ispanų, tautos, kuri pliurpia neužsičiaupdama, ir problemų dėl vienatvės, regis, neturėtų turėti. Deja. Pagrindiniai filmo herojai- nuo šeimos atsiribojusi duktė, jos nuolanki, tėvo užuita motina ir keistuolis kaimynas- trys nelaimingos sielos. Marija seniai paliko gimtuosius namus, neištvėrusi patriarchato ir "griežtos rankos", įsikūrė mieste, kur.. jai ne itin sekasi. 35-ių, nėščia nuo niekam tikusio šūdagalvio, grimzdanti į alkoholizmą, moteris taip ir nepagavo laimės paukštės. Lyg tyčia, pas ją apsistoja motina- sušlubavo nekenčiamo engėjo, t.y. tėvo, sveikata, jam teko gultis į ligoninę mieste. Žmona laksto į ligoninę kasdien, o ko susilaukia? Dar kartą suabejoji santuokos šventumu ir prasme. Dukros santykiai su motina įtempti. Sunku pripažinti, kad savarankiškas gyvenimas atnešė tik valytojos skudurą, esi nevykėlė alchašė. Bet mama- ne tas žmogus, kuris teisia. Tyliai velka užduotą kryžių, net pamačiusi girtą dukrą, neištaria nei vieno priekaišto. Vieną dieną ji susipažįsta su Marijos kaimynu, kurio vienintelis draugas- šuo Achilas. Moterėlė padeda jam išsivirti valgyti ir pan., jie susitinka vos kelis kartus, bet geri poelgiai amžiams lieka nepamiršti. Slogus, melancholiškas, niūrus filmas, su viltim, kad galbūt, vieni kitų padedami, neprapulsim šiam žiauriam, egoizmo kupinam pasaulyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą