Little Women (2019)

Grįžusi nebeturėjau ūpo lįsti į rūsį durų dažyti- vietoj to nusipirkau pusę kilo saldainių. Norėjosi palaikyti šoktelėjusį serotonino lygį dar nors truputėlį. Geriausias kostiuminis filmas per pastaruosius dešimt, gal net dvidešimt metų. Greta Gerwig šauni režisierė, bet čia pranoko bet kokį ligšiolinį kūrinį, viršyti visi mano lūkesčiai. Kiekvieną veikėją norisi prie širdies priglausti- aktoriai padirbėjo fantastiškai. Saoirse Ronan  čia jau ketvirta "Oskaro" nominacija, jos ambicingoji, nepriklausoma, užsispyrusi Džo vertė dūsauti iš susižavėjimo. O kur Florence Pugh, kurią pamėgau po jos šaltos ir apskaičiuojančios ledi Makbet. Jau nekalbu apie Meryl Streep, suvaidinusią turtingą tetulę, surukusią pyzdą, betgi kokia tai buvo pyzda,- klasiška! Kostiumai, nuotaika dviem valandom išplėšė iš prakaitu pasmirdusių bolonkių, perkreiptų snukių, nuolatinio sysiaus iš dangaus, šiltnamio efekto išprievartautos žiemos kasdienybės. Dirsčiojau į laikrodį su nerimu, o kad jis sustotų, leistų dar pasimėgauti romantika, seserų tarpusavio ryšiu, šeimos vertybėmis.

Misery(1990)

"Aš tavo gerbėja numeris vienas"- išgirsta rašytojas Polas Šeldonas, po avarijos sulaužytom kojom, nepažįstamosios namuose. Jai skolingas už išgelbėtą gyvybę. Bet netrukus paaiškėja, kad geriau čia tiktų statusas belaisvis. Ilgai taupyta Stiveno Kingo ekranizacija ir charizmatiška beprotė išplėstomis šnervėmis- nepakartojamoji Kathy Bates. Malonu nors kartą matyti blogietę- priešingos lyties atstovę, stebėti, kaip auka tampa vyras. Įsiutinta fakto, kad jis neketina tęsti pamėgtos knygų serijos, slaugytoja kaip reikiant pasvilina padus. Šeldonui neliks nieko kita, kaip raityti naujo romano eilutes, tai gyvybės ar mirties klausimas. Anė Vilkes repulsyvi iki apsivėmimo, finalinė konfrontacija negali turėti jokių feministinių argumentų. 

Slums of Beverly Hills (1998)

Maloniai atpalaidavo stebėti veltėdžių šeimą, nuolat sprunkančią nuo įsiutusių nuomotojų. Kadangi neteko laimė sutikti nei vieno normalaus buto šeimininko, visada palaikysiu priešingą pusę, kad ir kokių eibių prikrėstų. Priglaudę po sparneliu emociškai nestabilią turtingą pusseserę, šeimynėlė gauna solidžią jos tėvo paramą ir pagaliau įsikuria padorioje vietoje, net ištaigingoje. Vaikai džiaugiasi pakilę socialinės hierarchijos laipteliais;  kordinačių nestabilumas nepriduoda saugumo jausmo. Vienintelė užduotis- išlaikyti Ritą suagusio žmogaus rogėse- kad ji eitų į tą prakeiktą med. seserų mokyklą, galų gale susitvarkytų chaotišką savo gyvenimą, nuolat pagardinamą opiodinių vaistų. Vienintelė šeimos moteris, paauglė Vivian, pasakoja šią gėdingą šeimos istoriją, pastovų emberesmentą, erzinačius kūno pokyčius ir bundančius geismus. Kuriuos žadina kvaiša kaimynas, gandžos pardavėjas Eliotas. Giminėj turim turtingą dėdę, bet neįsivaizduoju mūsų veikėjų vietoje, skrudžas geriau ranką nusipjautų, nei šaibų duotų.

The Dead Don't Die (2019)

Sudomino atkakliai kalami 1 ir 2 balų vertinimai, filmas suvarpytas kaip Boni ir Klaido kūnai, o prieš akis- Bill Murray ir Jim Jarmush pavardės. Juk negali būti katastrofa, NE-TI-KIU. Nepaisant internautų įsiūčio, reitingas 5.5. Išvada, kad priešingoje barikadų pusėje Jarmush gerbėjai, o jų nemažai. Šis mūšio laukas ir įtraukė mane. Jaučiu, kad turiu išteisinti man patinkantį zombių žanro atstovą. Pateikiu savo pliusų penketą:

1) retai pasitaiko, kai vienam filme pasirodo tiek man patinkančių žvaigždžių: minėtasis Bill Murray, Steve Buscemi, Chloe Sevigny, Tilda Swinton. Visi atliko savo partiją achujenai paprikolinę ir prisižvengę iki apsišlapinimo, nes aišku, kad honorarų milijoninių negavo. Vaizdo negadina net Selena Gomez, po velnių, Selena, atlikusi pasiaukojamą hipsterės vaidmenį;

2) absurdiška kataklizmų priežastis- Žemė nusmuko nuo ašies ar koks biesas;

3) miškuose gyvenantis, atsiskyrėlis keistuolis Tom Waits, vujeristiškai stebintis miestelėnus  ir ypatingu savo balsu porinantis egzistencialistinius pastebėjimus apie mus raizgantį priklausomybių voratinklį. Tiesos grūdo esama, ne tušti skiedalai;

4) nors gresia pražūtis, veikėjai apimti flegmatiško transo, jų reakcijos sulėtintos, jokios isterijos, klyksmų, panikos. Tik Sevigny herojė atidirba už kolegų abejingumą

5) Iggy Pop'as, scena užkandinėje. Sustabdžiau ir išsižvengiau balsu, reiks pažiūrėt garsųjį Jarmusho filmą apie kofeino fanatus.

Garbingo paminėjimo nusipelno Tildos Swinton linija, pagaliau paaiškinama enigmatiška jos prigimtis, nustebusių, manau, nebus :D Labai džiaugiuosi, kad daviau 9 balus, kad nepriklausau bajerių nesuprantančiai miniai, kuri jau įpratinta prie šabloninės zombių taškymo gimnastikos, kietų vyrukų ir erzinančios, tokiam fone vapše netinkančios romantinės linijos, nors pavojaus metu ir iškyla poreikis pasėti genus. Analogiškas pasaulio pabaigos variantas man sueitų :D

Jojo Rabbit (2019)

Man atrodė, kad sprendimas pavaizduoti A.Hitlerį kaip šmaikštų nematomą draugą- gan drąsus žingsnis, režisierius užsitrauks amžiną žydų neapykantą. Todėl žiūrėjau su nerimu širdy. Tačiau būtent netradiciniu požiūriu, pasalūnišku humoru žiūrovas ir paguldomas ant menčių, nokautuojamas. Žaisminga, ironiška, po to dangus aptemsta ir kikenti nebesinori. Pasitelkus ištikimą fašizmo ideologijos šalininką- dešimtmetį Jojo, parodomas siaubas, prie kurio ji privedė. Berniūkštis svajoja pateisinti fiurerio viltis, tapti jo asmens sargybiniu. Graudžiai juokinga. Beje, apie juoką. Salė žvengė nesivaržydama, o aš jaučiausi nejaukiai. Lyg kikent, kam pabezdėjus per pagrabą. Liūdnai pripažinau sau, kad nors pasižymiu plačiu juodojo humoro jausmu, priėjau pasaulio kraštą. Kitaip sakant, maniškis turi ribas. Man akyse stovi Aušvice, Štuthofe vykusios baisybės, kaip čia gali dantis rodyti?.. Bet istorija sukirpta originaliai, įsidėmėtina. Lyginant su ankstesniais filmais, Taika Waititi nėrė į gilų gilų vandenį, prireiks daug kvapo.

Coma (1978)

Yra nemažai žmonių, paniškai bijančių ligoninių, baltų chalatų, vos juos pamačius spaudimas pakyla, o operacija prilygsta mirties nuosprendžiui. Galvoju, pavydžiu tau, žmogau, aukštai vertinamos niekingos gyvybės, nepakeičiamumo statuso. Visgi, ir be tavo gadinamo oro, Žemė nesustos suktis aplink ašį.  Taigi, drebulės, nežiūrėkit "Komos", nes sudilusio klubo sąnario taip ir nepasikeisit, naujų papų irgi nepripumpuos silikonu. Jauna, smalsi gydytoja pastebi nerimą keliantį jaunų žmonių komų skaičių. Kai užsinori žvilgtelt į jų ligų istorijas, jai prieš nosį užtrenkiamos durys. Kaip drįsti abejoti vyresnių kolegų kompetencija, čiole?  Protą knisa savo draugužiui, irgi gydytojui, jų santykiai juokingi nesusuikalbėjimu, kas jų poroje moteris. Žodžiu, su pagalba ar be jos, gydytojytė kasasi giliau, pasijunta persekiojama, ir viskas baigiasi šauniu lavonų stumdymu morge. Ką jau kalbėti apie jos pabėgimą iš Džefersono instituto- verta vyriško patapšnojimo per petį. Absoliučiai neįtikėtini fokusai, bet esi prikaustytas prie ekrano, dėmesys sutelktas iki pat įtampos kupino finalo. 

The Good Boys (2019)

Bandau prisiminti save 12-os metų. Draugai  jaunesni, o kita jaunimo dalis "iš devynaukščio pirmos laiptinės", matėsi,  bloga buvo kompanija. Kas anksti tapo tėvais, kas sėdo į kalėjimą (spėju), viena krasavica per plauką nebuvo atrinkta į "Olialia pupytes", kelrodis aiškus. Kodėl aš čia sklaidau vaikystės albumus- mane ir filmo trejetą sieja naivumas; iš kur vaikai atsiranda, sužinojau tik vienuolikos, ir tai mane traumavo savaitei. Komedija privertė žvengti iki ašarų, situacijų absurdiškumas pasižymi ypatingu kūrybiškumu, todėl negali filmui kirst "nesąmonės" verdikto. Labiausiai patiko juodukas, tą savybę negalėti meluoti turėjau ir aš, na, bet nebuvo ką riesti, įdomioji vaikystės dalis nebent fizinės traumos. Trys berniukai prašika tėvo droną, kurio šis prisaikdino neliesti, ir dabar turės žūtbūt atgauti. Kliūtis- dvi apsinešti trokštančios paauglės, kurių kieme nusileido žaisliukas, ups, vaikigaliai prapuldino ir kvaišalus. Juokinga kelionė, siekiant atgauti tėvo žaislą, narkotikų pirkimas, coming of age, pirmi bučiniai ir t.t. Komedija nėra kažkoks kino stebuklas, bet už gerą nuotaiką negaliu jos neužtarti :)