Grįžusi nebeturėjau ūpo lįsti į rūsį durų dažyti- vietoj to nusipirkau pusę kilo saldainių. Norėjosi palaikyti šoktelėjusį serotonino lygį dar nors truputėlį. Geriausias kostiuminis filmas per pastaruosius dešimt, gal net dvidešimt metų. Greta Gerwig šauni režisierė, bet čia pranoko bet kokį ligšiolinį kūrinį, viršyti visi mano lūkesčiai. Kiekvieną veikėją norisi prie širdies priglausti- aktoriai padirbėjo fantastiškai. Saoirse Ronan čia jau ketvirta "Oskaro" nominacija, jos ambicingoji, nepriklausoma, užsispyrusi Džo vertė dūsauti iš susižavėjimo. O kur Florence Pugh, kurią pamėgau po jos šaltos ir apskaičiuojančios ledi Makbet. Jau nekalbu apie Meryl Streep, suvaidinusią turtingą tetulę, surukusią pyzdą, betgi kokia tai buvo pyzda,- klasiška! Kostiumai, nuotaika dviem valandom išplėšė iš prakaitu pasmirdusių bolonkių, perkreiptų snukių, nuolatinio sysiaus iš dangaus, šiltnamio efekto išprievartautos žiemos kasdienybės. Dirsčiojau į laikrodį su nerimu, o kad jis sustotų, leistų dar pasimėgauti romantika, seserų tarpusavio ryšiu, šeimos vertybėmis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą