2022 m. sausio 17 d., pirmadienis

C'mon C'mon (2021)

Man svetima vaikų psichologija; nenorėčiau grįžti į vaikystę. Kiek prisimenu, nuolat kas nors provokuoja, pravardžiuoja, žaislą išvilioja, svetimam kieme geriau nesirodyk, o tai gausi į galvą ir taip be galo. Maži šūdagalviai visur aplink, laimei, viskas baigta. Todėl man niekaip nelipo filmas. Stengiantis žiūrėti objektyviai- nufilmuota puikiai, Joaquin Phoenix vaidina įsimintinai, jo išraiškos mane hipnotizuoja, labai žaviuosi. Be to, įdomi idėja- vaikų mintys, ką mano apie pasaulį, aplinką, kuri juos supa, ką norėtų perduoti suaugusiems. Šiurpoka, kaip greitai yra priversti suaugti šiais laikais- jų mintys gilios, subrendusios, dvelkia liūdesiu. Žurnalistas, darantis reportažus su vaikais, ir pats turi galimybę iš arčiau pažvelgti į vaiko kasdienybę- sesuo jam patiki globoti sūnų. Dabar rėšiu, ką manau, grynai asmeninė nuomonė. Kada, po velnių, Holivudas nustos kišti į ekraną  gražuolius garbanius didelėm akim??? Sakau grynai nešališkai, daug mažių tenka matyti darbe ir būkim biedni bet teisingi- gražus pasitaiko išties retai. Man liežuvis neapsiverčia taip vadinti vien todėl, kad jis ankstyvoje vystymosi stadijoje. Jei būtų pasirinkę mažiau simpatišką aktorių, vertinimai būtų aukštesni. Man prieš akis dar stovi System Crasher ir keli europiniai filmai, aš žinau, kada vaidyba yra iš kojų verčianti. O čia manipuliuojama žiūrovo estetiniu jausmu, dėmesys atbunka, susimyži iš mielumo ir jau lipdai "geriausio žiemos filmo" etiketę, koks mažasis aktorius ypatingas, bla bla bla. Nė trupučio. Suprantu, laikai pasikeitė- vaikus pažindina su emocijom, kaip jas reikšti, o mano vaikystėj turėjai būti budrus ir kietas kaip plienas, nes padūchins, pochui buvo, ką tu jauti. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą