Šiųmetės "Kino pavasario" bilietų kainos prigesino mano entuziazmą; anksčiau nardydavau kinoteatre kas antrą dieną, kartais po kelis seansus dienoje peržiūrėdavau, šįmet vos į vieną kojas nuvilkau. Kas be ko, kelerius metus trunkąs karantinas padarė savo: noras būti didelėje žmonių grupėje niekada neliepsnojo ryškiai, dabar ten beliko šaltų pelenų krūva. Aplinkinių šnekos ir elgesys kino salėje penktadienį vertė sėdėti sukandus dantis. Juokingiasia, kad pakliuvau tarp dviejų porų, o filmas nekūrė malonios atmosferos pasiburkuoti. Okey, "balandžiai" kairėje buvo jau apsipešioję, nebe jaunikliai, bet tai nesuteikia teisės kalbėti filmo metu?! Ėjau, kadangi filmą kategorizavo kaip siaubo. Patikslinsiu - tatai buvo Michael Haneke tipo siaubas. Įtampa brendo pamažu, daug nemalonių nutylėjimų, mažų pasikandžiojimų rodė, kad laukia aštresni grybštelėjimai ateityje. Šeima ir Danijos atostogų metu susipažįsta su porele iš Olandijos, vėliau pastaroji pasikviečia juos į svečius savaitgaliui. Vykti pas beveik nepažįstamus žmones? Avantiūra, kuri žavi nuo kasdienybės pavargusį vyrą, žmona didelio noro neparodo. Apskritai, sutuoktinis lepšis, žiūrovas pamažu nukreipiamas priešiškai jo atžvilgiu. Valios trūkumas priveda šeimą prie tragiškos atomazgos. Mane ėmė pykinti nuo pamatytų vaizdų, och, kažin ar esu išgyvenus panašią patirtį, gal tik "Red White & Blue" ateina galvon. Mano nuomone, čia smerkiamas komformizmas. Tiek prie visko taikaisi, mandagiai nutyli, paisai takto, nori nesipykti, nuolat pamini savo intyeresus dėl gerų tarpusavio santykių, kol virsti paniekos vertu padaru, kuris tenusipelno pliaukšt tapke.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą