Nustebau, kad čia nėra įdėta, tada suabejojau, gal nemačiau? Belieka patikrinti. Nors nuotaika po atostogų nebuvo chujova, kaip tikėjausi, ir nereikėjo tapatintis su Odaveidžiu, bet ar nepatyriau aš gerų emocijų? Nors vežimu vežk, prisižvengiau su kaupu. Tobe Hoper sukūrė siaubo frančizę, kuri sėkmingai čiulpia babkes beveik penkiasdešimt metų. Vizualiai originalas vertas dėmesio, justi menininko ranka: ritualinis lavono išniekinimas, iš arti nutraukiant senu fotiku vis kitą kūno dalį, padidinta akis, besivartaliojanti siaubo agonijoje, baldų dizainas iš žmogaus ir žvėrių kaulų, nerimą keliantis žinių reportažas, kurį jaunimas praignorina skaitydami horoskopus, ir galiausiai benzopjūklo kakofonija. Tęsiniai grynai laiko laiko švaistymas Bet juk Woodstokas , meilė, taika, kokie dar žudikai iškrypėliai, nervus į konservus, ribiatos! Iš veikėjų neracionalaus elgesio man ir kilo juoko spazmai. Bene geriausia vieta, kada geraširdžiai gėlių vaikai paima trenktą tranzuotoją, ir jis pradeda skeryčiotis. Į mano ratus jis nė kojos nekeltų, na, bet visuotinis įtarumas ir nepasitikėjimas dar nebuvo sudygęs žmonių sąmonėje. Prisiminkim, juk būtent 8-ojo dešimtmečio pradžioje prasinešė dauguma serijinių žudikų. Niekas netikėjo, kad šitaip galima. Betgi kai pradėjo šuminti, spyrei lauk ir lai skrenda pakniopstom. Kaip jie elgiasi nepažįstamoj teritorijoje, kokie nagli ir įžūlūs. Ne itin pergyveni dįl ištikusio likimo. Kai pasirodo žudikas, auka veikia kaip mašinos signalizacija- kaukia visą kelią, neduok dieve, persekiotojas paklys tamsoje, čia jau virš visko :D Tačiau, kaip minėjau, tokio stiliaus siaubas buvo novatoriškas, todėl jam taikyti kažkokius logikos dėsnius, matyt, netikslinga. Taip, visgi juosta matyta, atpažinau iš juokingos scenos finale, kai pjūklas nesėkmingai nukrenta ant šlaunų. ot nepasisekė :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą