Prisimenu, vaikystėje man kėlė siaubą miegojimas su žaislais. Daug vaikų taip darydavo ir turbūt daro ligšiol- su kiškiu, meškinu ar lėle. Mėginau ir aš, daug kartų, bet mane parindavo jausmas, kad aš miegosiu, o ta pliušinė, skudurinė pamėklė spoksos į mane savo plastikinėm negyvom akim- ir žaislas skrisdavo iš mano lovos nacher. Vėliau Čiakis patvirtino mano šiurpiausias hipotezes, cha cha cha, nors su tokia ryža baidykle nė negalvočiau dalintis sapnų transportu, nenormalūs, kas vaikams tokias baidykles perka,blet :D Vaikystėje daug ko nesupratau- kaip susijęs susišaudymas pradžioje su tolesne filmo eiga, kodėl lėlė tampa žiauri, kodėl ten kažkas sprogsta apleistame name su sena dujine ir t.t.- žodžiu, smegenys nesurišo istorijos į vientisą siužetą. Sugalvojau pažiūrėti dabar, po maždaug 25m pertraukos, sudėti taškus ant "i". Užplūdo nostalgija, todėl iš juokingų režisūrinių sprendimų- kas perka vaikui lėlę iš valkatos? "I am your friend till the end?- ar čia tinkamas šūkis vaikiškiems kalbantiems žaislams?- per daug nesijuokiau, tik šyptelėjau. Nenuneigsi, lėlė Čiakis tapo siaubo ikona, ir ilgą laiką buvo vienintelė žaislų kategorijoje, iki Anabelės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą