Labai myliu Cronenbergą- kabo ant sienos pas koridoriuje, nutaisęs paslaptingą šypseną. Gaila, kadaise išspoilinau sau "The Brood" prasukdama filmą, ir nebebuvo įdomu tada pažindintis toliau, išjungiau. Bet gramdydama paskutinius žinomus body horror žanro likučius, jį prisiminiau ir turėjau šiurpulingai smagų vakarą. Filmas verčia kažkaip nemaloniai jaustis- aktorius Oliveris Reedas buvo nuostabus psichiatro vaidmenyje, atrodė, kad po tavo psichikos vidurius knaisiojasi ir skalpeliu pjaustinėja. Vyras rūpinasi penkiamete dukra, kol žmona gydosi psichiatrinėje klinikoje, visa ko fone žiauriai žudomi moters artimieji. Įdomu tai, kad žudikas neslepiamas, kuo puikiausiai jį/juos matome ir kyla neišvengiamas klausimas kas čia po velnių? :D Tėvas stengiasi apsaugoti dukterį nuo galimai smurtaujančios motinos, įtarimų kelia žmonos gydytojas ir jo metodai. Kai išaiškėja tiesa, supranti, kad čia buvo pats giliausias Cronenbergo filmas, psichoanalizės tema pateikta ypač solidžiai, tvirtai, diskusijoms aruodas ypač derlingas. Pasąmonėje tūnantys potraukiai, įgavę materijos formą. Nepraslydo pro akis ir kaip tėvas bučiuoja penkiametę į lūpas, apmėtykit šitą davatką akmenim, bet tai nėra normalu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą