Kas nėra patyręs jausmo, kada aplinkiniai yra tiek dapisę, kad svajoji atsibusti pasaulyje be nei vieno žmogaus? Paslaugų sferos darbuotojai neginčytinai- bent kartą per savaitę. Gerai, gal ne taip žiauriai - per mėnesį pamatai kelis veidus, o tai superego greitai perdegintų vidines sistemas. Pagrindinis herojus, kažkoks mokslo darbuotojas, patiria minėtąjį kataklizmą. Jis nervingai važinėja, dairosi po ištuštėjusį miestą, desperatiškai ieško žmonių, galiausiai įsikuria prezitento siuitoje ir jam nukerta stogą. Matome apsivilkusį, kaip mano velionė močiutė vadindavo, "kombinuką", dar kitaip žinomą kaip moteriškas apatinis rūbas, panašus į suknelę. Įdomi nuprotėjimo kryptis, kaži kaip man pasireikštų- gal apsitarnavus ginklų parduotuvėje, pyškinčiau į daugiabučių langus? Jo kalbą, kurią rėžia iš prezidento balkono, galėtum dėti lygiagrečiai mūsų politikų tauškėjimui- efektas toks pats, paistalai kartonui. Visgi herojui lemta sutikti kitą homo sapiens moters pavidalu. Mintyse uždedi laikmatį, kadagi jie padarys TAI,vistiek nėra ką veikti. Pabaigoje prisideda dar vienas vyras, svertai atsiranda moters rankose, stebime santykių dinamiką. Mokslininkas mėgina įspėti mįslę, kas vis dėlto nutiko pasauliui, o žiūrovas mėgausjasi tyla. Filmai su nedaug veikėjų darosi vis patrauklesni.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą