Compartment Number 6 (2021)

Retas atvejis- nepajėgiau perskaityti knygos, kuria remiantis pastatytas filmas :D Rosos Liksom stilius man pasirodė neįveikiamas. Filmą pažiūrėjom sesės pageidavimu, kuri knygelę įveikė ir netvėrė smalsumu, kaip turinys atsispindės ekrane. Kurioziška situacija- meniškos sielos mergina, suomė,  traukinyje gauna marozą kaimyną rusą,  kuris geria degtinę ir šneka visokius vėjus. Viskas natūralu, realistiška. Net nejauku, galvoje kirba nerimas- čystai man taip atsitiktų, jėzau. Maršrutas Rusija- Murmanskas, džiaugtis draugija užtruks... Patiko, kad veikėjai itin žmogiški- nei mergina kokia nors ten stilinga hipsterė vintažiniais rūbais, nei bahūrėlis su plieniniais raumenimis. Pabaigoje, kaip galima nuspėti, jiedu randa bendrą kalbą, nors ir trumpam.  Reikia duoti žmogui šansą, jis gali ir maloniai nustebinti. Filmas pasirodė kiek ištęstas, niūrus, bet vis pagaunu save prisimenant kupė numeris 6.

Late Night with the Devil (2023)

Horror fanų grupė feisbuke seniai ošė apie šį filmą, smalsumas pagavo ir mane. Svarstykles iš karto nusvėrė preciziškai atkurtas septintasis dešimtmetis- žandenos, pūstos rankovės, plačios kelnės, bitlų šukuosenos ir paikas pokalbių šou, kur nuolat girdisi dirbtinio juoko papliūpos, žiūrovui namuose kapojant kepsniuką priešais televizorių. Detalės detalės detalės, sužavėta! Taip įsijaučiau, kad liko nesvarbu, ar siaubo filmo žanras čia pasireiškė kokybiškai, ar ne. Velnio apsėdimas man niekada nebuvo baisus, atleiskit,  kasdien darbe sutinku tokių lochų, kad šėtonas man prilygtų inteligentui. Labai patiko skeptiškas magas ir jo sarkastiškos replikos mediumui ir parapsichologei, miriau iš juoko. Kas dar nežino, filmas apie gėstančios šlovės pokalbių vedėją, kuris sugalvoja pakviesti į studiją velnio apsėstą mergaitę, gal pagaliau reitingai šaus į dausas. Drąstiška, bet televizija juk neturi skrupulų, prisiminkime Network. Faina hipnozės scena, skolecifobams momentaliai iššaukianti norą išgerti Vermox tablečių, hehe.

Phase IV (1974)

Senelių troba kaime buvo apsupta keturių skruzdėlynų. Ten spurdėjo, čiužėjo šimtai didelų storašiknių. Mėgdavau stebėti, saugiu atstumu, kaip jos ten darbuojasi. Prisipažinsiu, baksteldavau šaka, sukeldama sąmyšį ir pasimetimą, negražu iš mano pusės, bet ai. Esam įmetę kurmio lavonėlį, tipo sanitariniais tikslais. Kūnelio neliko per kelias dienas... Kartą gulint žolėje ir chillinant, šlaunį apmyžo tos mažos rudos šūdžiukės, norėjosi kaukti iš skausmo, oda kaip vandeniu nuplikyta, karšta ir raudona. Žodžiu, atmosferinis "Phase IV" sukėlė prisiminimų bangą ir pasėjo šiokio tokio nerimo, jau niekada nežiūrėsiu į skruzdėles kaip anksčiau. Įtampa ir bejėgiškumas sukurtas tobulai, iš arti pritraukti skruzdėlių kadrai primena dokumentinį stilių, kelia dėmesingo pasišlykštėjimo jausmus. Mokslininkai susiduria su pakitusiu vabzdžių elgesiu, kurio prognozės labai liūdnos. Nors ir mažytės, skruzdėlės laimi savo skaičiumi ir bendra sąmone, kuriai, sakykim, atsibodo gyventi žmogaus malonėje. 

Abigail (2024)

Ėjau su nuliniais lūkesčiais, ta proga, kad Yomayo diena ir bilietas tik 3eurai. Ir ką- pasismaginau kaip reikiant, buvo keista girdėti savo juoką (publika pasitaikė santūroka). Juokas buvo tikslingas- ne todėl, kad ekrane matyčiau visiškas nesąmones ir beliktų piktai kikenti kaip hienai, scenarijaus autorius ir norėjo, kad tau būtų smagu. Idėja aiški, buvo smalsu tik pats išpildymas, ką naujo pasiūlys žiūrovui. persisotinusiam vampyrų tematika. Filmas prasideda nuostabiais Čaikovskio akordais- mintimis grįžau prie Aronofskio Black Swan ; duodu pirštą nukirst, kad šis filmas turėjo įtakos konceptui; aha, o davai padarom.. pabaisą baleriną? :D Ji- turtingo tėvo dvylikametė duktė, kurią pagrobia šaikelė nusikaltėlių, kad gautų išpirką. Tokios komandos neteko matyti- beveik patikėjau, kad vienam nariui trūksta intelekto taškų, o kitas buvo apsinešęs viso filmavimo metu (pernai mirė perdozavęs narkotikų, tai gal ir neklystu). Autentiškas debilizmas, su kuriuo kiekvienas esam susidūrę; kada žmogus kalba tai, kas savaime suprantama, keldamas aplinkinių siutą ir patyčias. Pažiūrėjus filmą dar pagalvojau, kad čia visų grobikų filmų parodija, tačiau skoninga, šmaikšti- šauniai pavaryta rašant dialogus. Kraujo fontanų, kraujo bombų apstu, kas nenustebino, bet vistiek patiko, tekšt tekšt tekšt. Pastebėjau ir Near Dark aliuziją pabaigoje,- mylimiausias filmas apie vampyrus, ak, ačiū! Pabaisiukė faina, sarkastiška- nauja žanro figūra, kai atrodė, jog viskas matyta ir nusibodę iki gyvo kaulo.

Soylent Green (1973)

Kada norisi kokybiško produkto, visada gali atsigręžti į septintąjį dešimtmetį. Tiek nematytos klasikos! Žinoma, keista žiūrėti, iš anksto žinant esmę, bet atsitinka, kad tarp memų intike pamatai spoilerių. Tačiau reginio neapkartino, dar buvo nustebinusių sprendimų, kalbu apie ekskavatorius. Kokia galinga meninė priemonė, išreiškianti kritišką požiūrį į humanizmą. Ko per daug, tas nustoja vertės. Ir žinoma, Baldai. Baldų buvo visais laikais, dabar taipogi netrūksta, matome turtingų verslininkų, politikų, įžymybių pašonėse. Žmonių skaičius pasiekė ribą, ėmė trūkti maisto. Reikia galvoti apie alternatyvas- pažįstama situacija? Tikiu, kad vieną dieną Žemėje tikrai viršysime gyventojų skaičių ir susidursime su realia grėsme. Žmonės visur- stumdosi dėl maisto gatvėse, miega sukritę vienas ant kito laiptinėse, jų kaip skėrių aplink. Detektyvas Tornas tiria paslaptingų žmogžudysčių bylą- pagalvojus, kaip beprasmiška, ar neužtenka žmonių aplink. Pamažu atsiveria kraupi tiesa- minėtasis spoileris. Aišku, kraupu tik retam kuriam, absurdiškas noras gyventi bet kokiom sąlygom kaip gyvuliui, niekur nedings. Toliau ės žaliąjį pašarą pasičepsėdami.

Little Bone Lodge (2023)

Vaikyti, kiek čia twistų ir paslapčių, jautiesi persisotinęs ir sublogavęs. Atokiai, kalnų apsuptyje, gyvena trijų asmenų šeima. Motina, paauglė dukra ir vežimėlyje sėdintis tėvas. Iškart pajunti, kad kažkas šeimos idilėje netaip, ypač išgirdus, kad jie neturi nei mobiliųjų, nei kompiuterių. Juk ne amišai kokie. Vieną audringą naktį pasibeldžia į bėdą papuolę broliai, vienas sunkiai sužeistas, kitas protiškai atsilikęs. Motina nenoriai juos priima,- didelė klaida. Bet banditėliai nežino, kokios kortos šeimininkų saujoje. Siužetas labiau primena brolių Grimų pasaką, nežinau, kaip tokį velnišką planą reiktų fiziškai įgyvendinti, kalbu iš vaistų pusės- tokie stiprūs raminamieji ne ibuprofenas, lengvai negausi. Antroji filmo dalis prikimšta draminių elementų, kurie turėtų apeliuoti į jausmus (?), bet sukelia vien juoko bangą; lyg žiūrėtum Šekspyro pjesę- kaskart, prieš iššaunant, dar išdeklamuojamas tekstas, kad kažkas spėtų įsikišti, griūk negyvas kokios nesąmonės. Pabaiga.. dar viena skylė, iš kur babkės nekilnojamam turtui??? Pramoginis niekalas, bet Joely Richardson creepiness smagus.

Civil War (2024)

Pamatyti rekomendavo draugas, net nebuvau girdėjusi apie šį filmą. Superinė tema, žinoma, man labai patiko. Šalis, kur ginklą gali įsigyti bet kuris mankurtas, eina susinaikinimo link. Tik dabar??? Na, geriau vėliau, nei niekada. Maloniai nuteikė Kirsten Dunst vaidyba- seniai viduje mirusi fotografė, abejingai pyškinanti kasdieninį žiaurumą. Filme epizodiškai pasirodo ir jos vyras, Jesse Plemons; scena sulaiko tau kvapą, iš kur esi, klausia jis. Iš Kolorado. Teisingas atsakymas, tuo tarpu kitas herojus nesusigaudo ir lepteli Honkogas.. klaida.  Neįprastas, todėl labai įsimenantis garso takelis- kombatas repo fone, derinama makabras su nerūpestingumu, įdomus miksas, plius daug  septinto dešimtmečio muzikos. Buvo kilęs klausimas, kodėl jie imasi įamžinti šiuos klaikius kadrus, rizikuodami gyvybėmis, bet atsakymas greitai pasirodo. Jau esi šiek tiek nenormalus, išprotėjęs, TIK adrenalinas- mediatorius, varo tolyn. Yra kelios scenos, sukeliančios tokią įtampą, kad sėdi suakmenėjęs. Kol valstijų kariuomenė laikosi, dar gali skirstyti į kovojančias šalis, tačiau kada  kapituliuoja? Salėje sėdėjome trise, trys moterys :D 

Freaks (1932)

Visada norėjau pamatyti šitą cirko klasiką dideliam ekrane, be to, už bilietą žadėjo gėrimuką bare "Portobello"- daugiau argumentų ir nereikia. Tik ta "Skalvijos" salė, eikt tu šikti, kodėl ten nuolat smirdi??? Dusau senų skudurų/apipelijusio baseino smarso kokteilyje. Vaizdo kokybė- kaip mano naminio projektoriaus "Šilelis", bet ai, šalia gero kino mylėtojai, toks trumpas bendrystės jausmas, niekas popkornų nekemša, pochui. Kvapą paignorint sunkiau, bet laikykimės, dar laukia gėrimas. Filmo išleidimo metai dėjo kryžių Todo Brauningo karjerai- žmogau, drąsu pateikti žiūrovams kūno išsigimimus, Siamo dvynes, mikrocefalus Didžiosios depresijos periodu! Čia reikėjo Širlės Temple- gudrūs kino meistrai tuo sėkmingai pasinaudojo. Dar skaitosi žiūrovai gavo apkarpytą, cenzūruotą versiją, ech, kaip norėčiau pamatyt tuos prarastus kadrus. Istorija paprastutė- niekšinga gražuolė, akrobatė Kleo apsuka galvą Hansui, neūžaugai, kai sužino pastarąjį paveldėjus didelę sumą pinigų. Viskas vyksta buvusiai Hanso sužadėtinei, Fridai, ant akių, ji labai kankinasi. Artistai yra filmo pažibos,- Hansas ir Frida, suaugėliai vaikų veideliais- negali akių atitraukti. Juos purtančios emocijos, regis, netelpa mažame kūnelyje. Nemanau, kad čia buvo kokios eksploatacijos, daugiau- susižavėjimo paslaptingu cirko artistų gyvenimu ir jų garbės kodeksu. P.S. gautas Shankio shot'as, užskaitau.

You'll Never Find Me (2023)

Pravalas reitingas, filmas nesveikai kokybiškas ir šiurpus. Lėto vystymo, gal todėl smogė per balą nekantruoliai, užtat kaip kuriama įtampa, klasė! Audra ošia, pila kaip iš kibiro, vėjas traukia solo partiją- nenorėtum tokiu metu būti lauke; pas atsiskyrėlį vyrą užklysta jauna mergina. Šeimininkas- ne rajanasgoslingas, bet vis geriau nei stipti lauke. Tik ar nepasigailės viešnia savo sprendimo? Aš būčiau apsisukus ant kulno ir verčiau pasveikinus poną Plaučių Uždegimą :D  Kažkaip nejauku, kad viskas aišku lyg dieną, senis yra Pavojus. Bet kur tada esmė, ko laukti? Porelė pradeda seną gerą katė ir pelė partiją, abu vaidina fantastiškai. Mergiotės intencijos žadino smalsumą. Pabrėžiu- intencijos, nes kilmę perkąsti vieni juokai- basa, nieko nevalgė, o tada scena duše- kartais taip norėtųsi išjungti ilgametę siaubekų niaunsų patirtį ir pažiūrėti į turinį žaliomis akimis. Senio predatoriška filosofija sukėlė pasišlykštėjimą, tačiau kartu susimąsčiau- kartais moterys išties linkę elgtis lengvabūdiškai ir kvailai. Audros efektai maloniai dirgino klausą: traškantis braškantis namas, šešėliuoti namo užkaboriai, vis atrodė, kad jiedu nevieni chatoje. Biudžetas nedidelis, tik du aktoriai, bet kiek daug gali padaryti su mažai, jei žinai, ką daryti.