Senelių troba kaime buvo apsupta keturių skruzdėlynų. Ten spurdėjo, čiužėjo šimtai didelų storašiknių. Mėgdavau stebėti, saugiu atstumu, kaip jos ten darbuojasi. Prisipažinsiu, baksteldavau šaka, sukeldama sąmyšį ir pasimetimą, negražu iš mano pusės, bet ai. Esam įmetę kurmio lavonėlį, tipo sanitariniais tikslais. Kūnelio neliko per kelias dienas... Kartą gulint žolėje ir chillinant, šlaunį apmyžo tos mažos rudos šūdžiukės, norėjosi kaukti iš skausmo, oda kaip vandeniu nuplikyta, karšta ir raudona. Žodžiu, atmosferinis "Phase IV" sukėlė prisiminimų bangą ir pasėjo šiokio tokio nerimo, jau niekada nežiūrėsiu į skruzdėles kaip anksčiau. Įtampa ir bejėgiškumas sukurtas tobulai, iš arti pritraukti skruzdėlių kadrai primena dokumentinį stilių, kelia dėmesingo pasišlykštėjimo jausmus. Mokslininkai susiduria su pakitusiu vabzdžių elgesiu, kurio prognozės labai liūdnos. Nors ir mažytės, skruzdėlės laimi savo skaičiumi ir bendra sąmone, kuriai, sakykim, atsibodo gyventi žmogaus malonėje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą