Dogman (2018)

Wolfen (1981)

Nustebino, kaip puikiai sukurta atmosfera- apleisti, griūvantys pastatai, ištisi kvartalai, ir juose lindinti grėsmė. Nufilmuota fantastiškai, iškart įtraukė ir nebepaleido. Aktorius Albertas Finney yra antra priežastis, kodėl verta pažiūrėti. Jo herojus- sarkastiškas vidutinio amžiaus detektyvas, myžt iš juoko verčiančiais plaukais, po Šiguro, tai antra kine matyta TOP šukuosena (kad jam čia tik 45m, išmušė iš vėžių, ramia širdim daviau šešiasdešimt :D) mėgstantis bėgioti, o tada prikimšti save junk food'o. Užtat kokia galia! Charizma spinduliuoja pro odą, nors jis nededa jokių pastangų, yra atsainus kaip James Woods John Carpenter's Vampires. B8damas nuostabus, neturi būti darbštus. Kai įsiverčia dauuuug jaunesnę moterį į lovą, per daug nenustembi- you knew it will happen, it happened. Sunku atsispirti tam unikaliam keistumui, be to, sportiškas seneliumbas. O tai apie ką filmas? Apie tą patį; pavadinimas kaip ir nepalieka klausimų. Buvo vieta, kur žiauriai išsigandau, kad nusitvers nesąmonės, nutinkančios per mėnulio pilnatį- sugyvulėjimą ir apsiplaukavimą; Edward James Olmos pavedžiojo už nosies. Tačiau užbaigė oriai ir labai stilingai- tie vilkai, veidrodžiai, prabangus viešbučio numeris- liuks. Nepaminėjau patologo-anatomo, ekstravagantiška persona, įnešanti savo dalį į šį Long Ailendo kokteiliuką; vis dar komtempliuoju, kaip čia sugula tokie nesuderinami bajavykai, įspūdinga. Nesuprantu, kodėl toks mažas įvertis, filmas žiauriai geras kaip aštuntam dešimtmečiui.

Demons (1985)

Sename kinoteatre rodys filmą- metro stotyje, kvietimus atsitiktiniams žmonėms išdalijo vyras su kauke. Nemokama peržiūra, kas nesusigundytų, čystai varyčiau. Pasirodo, kad tai siaubo filmas (kaip netikėta), tad žiūrovai greitai užsiima savais reikalais; kas glamžosi, kas garsiai komentuoja, dūsauja, šokčioja kėdėje iš išgąsčio, vyrą apgaudinėja ir t.t. Niekas juk nežiūri rimtai į siaubekus; o reikėtų... Greitai įvykiai ekrane atsikartoja realybėje- per kraują, žaibo greičiu plinta infekcija, žiūrovai virsta groteskiškom pabaisom, kurios puola žmones, nu karočia supratot mintį- epidemija. Efektai juokingi, varva žali glitėsiai, minia desperatiškai ieško išėjimo, vadovauti bando.. suteneris!  Neginčijamas autoritetas, pateikia keletą prasmingų siūlymų, juk gatvės- geriausia mokykla. Paskui prisistato narkotikų prisiuosčiusi pankų ketveriukė; įneša smagios 80'ųjų muzikėlės. Žiauriai smagus reginys, verda chaosas, demonai, truputį primena Evil Dead, tik jie tylūs, nekalba, vien staugia, šnypščia ir begėdiškai vaiposi. Mačiau, yra tęsinių, bet čia geriausia dalis.

The Magnificent Seven (1960)

Oficialiai- seniausias matytas vesternas! Filme daug komiškų elementų, kurie blaškė dėmesį ir sukau galvą: jie tyčiniai, ar čia laiko išbandymo neatlaikę sprendimai? Vietom net absurdiškai atrodo- scena, kur 50m vežimu gabena indėno lavoną, norėdami užkasti tarp baltųjų- akiplėšiškas poelgis, yra tam prieštaraujančių miestelėnų. Kodėl tik 50m? Veiksmas nutrūksta nė neįsibėgėjęs, negalėjo paimti didesnio atstumo? Chico veikėjas pervaidina iki tokio lygio, kad atrodo, tuoj ims žagsėti, šalia kitų veteranų atrodo paikai. O mirties scenos- veikėjai krenta žemėn lyg gavę komandą, keisčiausiu metu, jokios dramos, tiesiog dar viena musė kojas pakratė ... Kiek įmanoma, Septynetą aukštyn tempia stipri, charizmatiška Kriso figūra (Yul Brynner), sužinojus, kad aktorius kilęs iš Rusijos, net sumišau; dar matome Steve McQueen, James Coburn bei Charles Bronson, taigi,  šiokį tokį respektą imi jausti. Siužetas žiauriai paprastas,- plėšikų skriaudžiami fermeriai pasamdo gaują vyrukų, kad juos apgintų. Turint omeny, kad jie yra tik ginklai už pinigus, pasirodė pernelyg jau garbingi. Bendram vaizde, vesternas, nors ir išgirtas, pasirodė komiškas nesusipratimas, pabaigoje mėginant pafilosofuoti apie kieto, bet vienišo prerijų klajūno dalią.  

Sideways (2004)

Du draugai išvyksta į priešvestuvinę kelionę; po savaitės, vienas jų pradės šeimyninio buitiako palaimą. Mailsas numatęs daug pažintinių ekskursijų pas vyndarius, maloniai ragaujant Dioniso gėrimą ir ramų poilsį golfo laukuose. Vynui skiriama labai daug dėmesio, gaila, kad man jis sukelia tik staigų galvos skausmą, todėl mėgautis somelje įžvalgomis negalėjau :D Būsimasis jaunikis nutrūksta nuo grandinės, pradeda vaikytis sijonus ir gaudyti progas pasivoliot su moteriškėm, tuo smarkiai sukrėsdamas savo mažiau amūruose nusisekusį draugą. Thomas Hayden Church sakytum šaukia- viva la vida (loca). Kontrastas ima kelti klausimų, kaip tokie skirtingi žmonės geba palaikyti draugystę? Bet jie vyrai, matyt, supratimas kitas. Moteris, palikta viena motelyje, kol jos draugė ištvirkauja, seniai būtų susikrovusi lagaminus ir ištrynusi pažintį sau iš galvos! Filme daug liūdnų momentų, Mailsas negali atsigauti po skyrybų, prisigėręs skambina buvusiajai, nepastebėdamas, kad juo domisi miela moteris, bet kartu viskas pateikta humaniškai-juokingai, iš to lengva pažinti Alexander Payne. Žinoma, vaidmenį išvilkti gali tik Paul Giamatti, talpinantis savyje komišką vidurinės amžiaus krizės ištiktą vyriškį ir tragiką. 

The Love Witch (2016)

Filmas atrodo lyg atsitiktinai rasta videokasetė iš 1980-ųjų, besimėtanti spintoje, kurią apdorojo ir paleido į ekranus. Sunku patikėti, kad sukurtas visai neseniai, prieš aštuonerius metus? Drabužiai, aplinka, netgi aktorių tipažai, viskas dvelkia praeities autentika. Prisiminiau Elvira: Mistress of the Dark, paralelės labai ryškios. Graži moteris beviltiškai ieško meilės, netgi pasitelkia juodąją magiją. Vis dar stovi akyse myžalų stiklainis su panaudotu tamponu, velniop meilę, nepatinka man perlenkta lazda :D Apeigose įžvelgiau moterų exploatation, kodėl ten išvis vyrai priimami?! Herojė vis persistengia, jos meilės eliksyrai neduoda trokštamo rezultato, burtai ne juokai. Atmosfera lyg skęstum aštrių smilkalų debesyje, daug erotikos, papų ir vyrų kūšių. Patiko, kad bandyta pateikti kritikos patriarchato sistemai ir apginti raganas, bet kaip minėjau, pats kultas kelia abejonių dėl seksualinio priekabiavimo, gaunasi paradoksas. Filmas ilgokas, bet teatrinis prieskonis užpildo dėmesį.

Sympathy for the Devil (2023)

Žiūrėjau ir galvojau- kaip aktorius gali paversti filmą į unikalų produktą, savo autentiškų sugebėjimų dėka. Nicolo Cage pristatinėti nereikia, žmogus, griebiantis bet kokį scenarijų. Čia jis pasirodo kvaištelėjusio pagrobėjo amplua. Nieko neįtariantis vyrukas skuba pas gimdančią žmoną į ligoninę, kai netikėtai į automobilį įsėda Atskalūnas Raudonšvarkis. Nukreipęs pistoletą, pareikalauja važiuoti nurodyta kryptimi. Ką gi, brangioji, kol išspausi į pasaulį dar vieną mokesčių mokėtoją; tėvukas truputį pavažinės su grėsliuoju dėde. Nepatyrusiai akiai gali pasirodyti, kad įvyko klaida, kažkas sumaišė asmenis, bet manęs neapgausi. Jeigu tavęs ėmėsi, akiniuoti, vadinasi, praeityje apsišikai; nors pripažinsiu, laikosi čiuvas atkakliai. Nicolas Cage šmaikštauja, keikiasi, išsprogdina akis (jo firminis), elgiasi neprognozuojamai ir labai pyksta, kada jį pertrauki. Vienu žodžiu, žmogus- cirkas, nė vienos nuobodžios minutės. Naktinės gatvės, nenuilstantis eismas, esi tarp žmonių, bet niekas nežino, kad važinėjiesi su lunatiku, o gyvybei gresia pavojus. Dramos epizodas pabaigoje man pasirodė skystokas, netinka Cage šeimos galvos vaidmuo, nors užmušk, bet ačiū už tą valandą su viršum lėkimo aukštyn žemyn amerikietiškais kalneliais :D